„Der Standard“ rašo, kad V. Kraftas bijojo anksčiau pasakoti paslaptį dėl galimo specialiųjų tarnybų ir neonacių keršto.
Vokietis pasakojo, kad 1944-ais jis tarnavo Bergeno mieste (Norvegijoje) povandeniniame laive, kurį vėliau nuskandino sąjungininkų bombonešiai. Patyręs lengvus nudegimus, V. Kraftas kartu su trimis kartu tarnavusiais vyrais buvo pristatytas į danų ligoninę Skageno mieste, o vėliau dar 47 kareiviai buvo išsiųsti giliai į užnugarį, į Asaą kaimą, kuris buvo šiaurinėje Jutlandijos dalyje.
O ten V. Krafto brigada slapta nuo vietos gyventojų kasė griovius. Kai praėjus kažkiek laiko darbas buvo baigtas, į Asaą atvyko kareivių saugomas krovininis traukinys.
Netyčia žvilgtelėjęs į vieną iš vagonų, vokietis pamatė, kad šis prigrūstas medinių dėžių, kuriose, sprendžiant iš visko, buvo saugoma kažkas itin vertinga. Vadovybė prigrasinusi sušaudymu privertė V. Kraftą ir jo kolegas privertė niekam nepasakoti apie tai, ką matė.
Visus šiuos metus Vilhelmas laikėsi duoto žodžio. Tačiau šiandien, kai nė vieno iš 47-ių jo kolegų jau nebėra gyvųjų tarpe, buvęs vermachto karys nusprendė pasakyti pasauliui savo mažytę paslaptį.
Jis mano, kad mažyčiame kaimelyje galėjo būti užkastas legendinis, be pėdsakų Antrojo pasaulinio karo metu dingęs, Gintaro kambarys.
