Laiškas mokytojams:
„Gerbiami Maya‘os mokytojai,
Šiais metais Mayai turi būti sumažintas paskiriamų namų darbų kiekis. Pastaruoju metu ji jaučiasi labai pavargusi, patiria stresą ir jo sukeliamus simptomus. Ji mokosi gerai ir noriai eina į mokyklą. Pasikonsultavę su terapeutais ir specialistais nusprendėme jai sumažinti darbo krūvį. Grįžus namo 16.30 val. ir dar 2-3 valandas praleisti ruošiant namų darbus nepalieka jai laiko būti paprastu vaiku, bendrauti su draugais ir šeima. Nenorime, kad dėl to jai išsivystytų depresija.
Tikimės jūsų supratingumo.
Du vaikus auginanti Bunmi Laditan saulukė pritarimo ir iš kitų tėvų, kai paatviravo, kaip sunku jos dešimtmetei Mayai.
Kanadoje gyvenanti amerikietė ir tinklaraštininkė „Facebook“ socialiniame tinkle išdėstė savo mintis. Jos įrašas pasidalintas tūkstančius kartų.
„Per paskutiniuosius 4 metus pastebėjau, kad mano dukra, kai kalba eina apie mokyklą, patiria vis daugiau streso. Omenyje turiu tai, kad ji jaučia skausmus krūtinėje, anksti keliasi, o į mokyklą eiti nenori. Kadangi pamokose ji sėdi nuo 8.15 val. ryto iki 16 val. vakaro, kodėl namuose jai dar skiriama atlikti 2-3 valandų trukmės namų darbus?“, - rašė Bunmi.
Moteris teigė, kad jos mažoji darbštuolė Maya mokosi gerai, tačiau teko konsultuotis su terapeutais ir papildomai vaikus mokančiais mokytojais dėl dukros patiriamo streso, kurį sukelia didelis kiekis namų darbų. Profesionalai pasiūlė sumažinti darbo krūvį. Bunmi apie tai nusprendė pranešti mokyklos bendruomenei.
„Grįžus namo 16.30 val. ir dar 2-3 valandas praleisti ruošiant namų darbus nepalieka laiko pabūti paprastu vaiku, bendrauti su draugais ir šeima. Nenorime, kad dėl to jai išsivystytų depresija. Ji patiria daug streso, o tai sukelia ir fizinius skausmus“, - tęsė ji.
Susirūpinusi mama sakė, kad vaikams nereikia valandų valandas kiekvieną vakarą praleisti besimokant. Jai prie širdies labiau tai, kad jos dukra užaugtų geru ir laimingu žmogumi.
„Man nerūpi, ar ji mokysis Harvarde. Tiesiog noriu, jog ji taptų protinga, įvairiapusiška, gera, įkvepianti, dosni ir balansą gyvenime pasiekusi jauna moteris bei emociškai ir protiškai sveika“, - rašė Bunmi.
Daugelis sutiko su moters nuomone ir komentaruose išreiškė palaikantys tokią idėją.
„Dėkoju, kad apie tai prabilai. Pokyčiai įmanomi, jei aplinkiniai žino faktus ir nebijo drąsiai reikšti nuomonės“, - rašė vienas iš tėvų.
„Jiems dar visas gyvenimas prieš akis, iki kol turės susitvarkyti su stresu darbovietėje, tad kol kas leiskime jiems mėgautis gyvenimu“, - pridūrė kitas.
Vaikams nuo 7 iki 11 metų Didžiojoje Britanijoje patariama skirti maždaug 30 minučių trukmės namų darbus, o vyresniems – 1,5 val.
Bunmi nėra vienintelė už namų darbų kiekio mažinimą pasisakiusi mama. Tėvystės ekspertas gydytojas Justinas Coulsonas nusprendė uždrausti dukroms grįžus iš mokyklos ir toliau nepaleisti knygų iš rankų, net jei joms tai ir labai patinka. Gary Linekeris taip pat pasisakė už stresines situacijas sukeliančius namų darbus.
Įrašas „Facebook“:
Mano vaikas nustojo daryti namų darbus. Ką tik mokyklai nusiunčiau elektroninį laišką, kuriame viską paaiškinau. Liepiau drastiškai sumažinti namų darbų kiekį, bet tai – tik mandagumo ženklas, nes iš tikro ji jų nebedarys.
Mano dešimtmetei patinka mokytis. Per metus jis perskaito 10-12 knygų, ieško temų, kurios ją domintų (dabar ji kuria istoriją apie vilkus). Ji mokosi programuoti, mėgsta tapyti ir negali gyventi be „Roblox“, nors net nežinau, kas tai. Bet per paskutiniuosius 4 metus pastebėjai, kad ji patiria vis daugiau streso.
Kadangi pamokose ji sėdi nuo 8.15 val. ryto iki 16 val. vakaro, kodėl namuose jai dar skiriame atlikti 2-3 valandų trukmės namų darbus?
Grįžus namo 16.30 val. ji iki 18.30 val. ruošia namų darbus, tada vakarieniauja, tada ilsisi (arba tęsia nepabaigtas užduotis) ir eina miegoti. Ar tai normalu?
Ar bendravimas su šeima nėra svarbus? O kaip vaikystės? Ar kas nors 10 metų turėtų tapti darboholiku?
Ar žinojote, kad Suomijoje namų darbai uždrausti? O ar skaitėte, jog šioje šalyje daugiausia universitetuose studijuojančių studentų? Vaikai neturėtų valandų valandas ruošti pamokas, kad gyvenime kažko pasiektų. Tai nesuprantama.
Lygiai taip pat kaip ir suaugę ilsisi po darbo, vaikams reikia to paties. Jiems reikia bendrauti su draugais ir šeimos nariais, o ne sėdėti už galvos susiėmus ir galvoti apie trupmenas. Jiems reikia mėgautis vaikyste ir tai neturėtų būti daroma tik savaitgaliais.
Mano vaikas neberuoš namų darbų. Jei mokykla nori ją dėl to nubausti, tada turėsiu išmokti kaip ją mokyti namuose. Labai jaudinuosi dėl šio sprendimo, nes, nors ir dirbu iš namų, aš dirbu. Taip pat auginu trijų ir septynerių metų vaikus, kurių vienas darželį lanko tik 2 kartus per savaitę, o kitas eina į antrą klasę. Turėsiu samdytis mokytojus, kad jie man padėtų, bei tikėtis tėvų palaikymo, tačiau kitokio pasirinkimo neturiu.
Norime, kad mūsų vaikai užaugę gyvenime kažko pasiektų. Nors tikiu išsilavinimu, netikiu, kad tai turėtų užimti visą vaiko gyvenimą. Man nerūpi, ar ji mokysis Harvarde. Tiesiog noriu, jog ji būtų protinga, įvairiapusiška, gera, įkvepianti, dosni ir balansą gyvenime pasiekusi jauna moteris. Noriu, kad ji būtų tiek emociškai, tiek protiškai sveika. Noriu jai paaiškinti, kad darbas neturi būti gyvenimas. Darbas – gyvenimo dalis ir jis tikrai nepadarys tavęs laimingos. Jis tavęs nesušildys, nes tik šeima, draugai, bendruomenė, nesavanaudiškumas ir buvimas geru žmogumi gali tai padaryti.
Iš mokyklos naujienų sulaukti turėčiau rytoj. Turime priimti keletą sprendimų, bet nuo šiol šie namai – be namų darbų. Mano vaikai turi būti vaikais.
