ligoniai aikštingi, valdingi, tokie, kokie buvo nuo jaunystės. Su metais jų jau niekas nebeklauso, tiesiog vengia bendrauti, o jie vis daro savo, muštras, perdėtas pyktis ir toliau vaidina "mandrius durnius", namiškius toliau varo į neviltį. Per gyvenimą išugdytas "kalėjimo prižiūrėtojo" statusas padaro juos pačius psichiniais ligoniais. Jie negimsta tokie, juos tokiais padaro aplinka-nusileidžia. Kodėl žino, kad vaistai veikia neigiamai, slopinančiai,dings noras valdyti,"šokdinti" kitus, vėl pereina į puolimą, mušimą ar dar baisiau. Ir kas belieka,savižudybė.

Achema užsidarinėja jau seniai.