Nors bandymas ir nepavyko, tačiau jo pasekmės jau žinomos. Žuvo beveik 300 žmonių, daugiau nei 8 tūkst. karių ir valstybės tarnautojų buvo suimta arba nušalinta nuo darbo. Daugiausiai – teisėjai, kariai ir policijos pareigūnai. Dauguma areštų buvo įvykdyti per pirmąsias 24 valandas nuo greito ir nesėkmingo pučo pabaigos, o likusieji – dar kitą parą. Ir nėra jokių abejonių, kad ne tik, kad areštai tęsėsi ir toliau, bet ir tai, kad sąrašai buvo parengti iš anksto. Joks tyrimas nesugebėtų nustatyti pučo kaltinamųjų per tokį trumpą laikotarpį, o paskelbta informacija, kad buvo suspenduota daugiau nei 10 tūkstančių švietimo sistemos darbuotojų tik sustiprina įtarimus, kad prasidėjo nekontroliuojamas „valymas“.
1. Koks išvis buvo šio perversmo tikslas?
Kariniai perversmai dažniausiai yra organizuojami su tikslu nuversti valdžią. Turkijos atveju – taip nebeatrodo. Kai liepos 15-ąją pasigirdo pirmieji šūviai, šalies prezidentas rezidavo Marmaryje – atostogavo. Nebuvo suimtas nė vienas iš pagrindinių ministrų, gubernatorių ar jėgos struktūrų vadų. Taip, suokalbininkai paėmė įkaitais kelis aukštas pareigas užimančius karininkus Generalinio štabo būstinėje ir karinėje bazėje Ankaroje. Tačiau susidaro įspūdis, kad smūgis buvo orientuojamas visų pirma į pačią kariuomenę, o ne prieš Turkijos valdžią.
2. Kam reikėjo bombarduoti parlamento pastatą?
Po to, kai liepos 15-ąją ant Turkijos parlamento pastato buvo numesta bomba, visos šalies politinės partijos, įskaitant ir opoziciją, susivienijo ginti tiek parlamentą, tiek ir turkų demokratiją. Nepaisant tolimesnių atakų pavojaus, deputatai grįžo į pastatą, kad pademonstruotų savo palaikymą. Daugelis stebėjusiųjų situaciją ekspertų uždavė klausimą: kokia išvis prasmė bombarduoti parlamentą, net jei ir būtų pavykę jį visiškai sugriauti?
Tačiau net ir tai nepavyko. Sugriovimai buvo minimalūs – kaip tik tiek, kad užtektų nufilmuoti dramatišką „drebančios kameros“ vaizdo įrašą.
Tas pats liečia ir šalies žiniasklaidos klausimą. Net vaikas žinotų, kad siekiant perimti valdžią, reikia užimti telekomunikacijų priemonių kontrolę. Taip, daugelio valstybinių televizijų transliacijos buvo nutrauktos, tačiau keli nepriklausomi, įskaitant „CNN Turk“, tęsė savo veiklą, o į jų redakciją kažkokie aštuoni kariai atėjo jau tuo metu, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie pučo žlugimą.
Suokalbininkai į kai kurias redakcijas pasiuntė jaunus kareivius, tačiau šie, rodos, nelabai susigaudė, ką turi daryti. Juos sugebėjo nuginkluoti ir suimti civiliai.
Visiškai nebuvo išspręstas socialinių tinklų klausimas: nei komunikacijos ir bendravimo su šalies gyventojais, nei R. Erdogano pareiškimų neutralizavimo, nei, galų gale, paties interneto išjungimo.
3. Kaip per dvi dienas suspėta nustatyti 6 tūkst. įtariamųjų?
Turkijos prezidentas pareiškė, kad net po tūkstantinių areštų yra padaryta „dar per mažai“. Tačiau kaip techniškai Turkija sugebėjo surinkti beveik 8 tūkst. liudininkų parodymų šių žmonių atžvilgiu per tokį trumpą laiką? Kiek žmonių turėjo dirbti šiuo klausimu?
Neturint aiškių dalyvavimo perversme įrodymų valdžiai tikriausiai teko paprasčiausiai „dirbti pagal sąrašą“, kuriame buvo surašyti tie, kuriuos ji pati laikė grėsme. Sunku atmesti galimybę, kad toks sąrašas buvo sudarytas dar senokai prieš pučą, kuris, anot vienos iš versijų, ir buvo suorganizuotas todėl, kad sužinojo apie tokį sąrašą ir planus įgyvendinti eilinį valdymą valdžios institucijose.
Anot Turkijos valdžios, perversmininkų branduolys – „saujelė kariuomenės karininkų“. Tuomet pranešimai apie 2500 sulaikytų teisės luomo atstovų, tūkstančius atleistų jų kolegų ir 15 tūkst. švietimo sistemos darbuotojų atrodo itin keistai.
