Neringa Venckienė išleido antrąją knygą. Drąsiaus Kedžio sesuo, buvusi Kauno teisėja, o dabar – kandidatė į Seimą, pirmąją savo knygą „Drąsiaus viltis – išgelbėti mergaitę“ išleido 2011 metais. Naujasis jos kūrinys vadinasi „Drąsos keliu“.
Beje, „Drąsos kelias“ – tai ir politinė partijos pavadinimas. N. Venckienė yra jos idėjinė vadovė bei kandidatė į Seimą nr. 1.
Pirmos knygos viršelį puošė mįslingomis aplinkybėmis mirusio D. Kedžio nuotraukos, o ant naujojo leidinio – pačios N. Venckienės portretas.
Knygą autorė dedikavo „mylimai brolio dukrelei, kurios likimas tapo Lietuvos likimu“.
Spaudai išplatintame pranešime pati N. Venckienė savo knygą pristato taip: „Šią knygą nusprendžiau sudaryti iš savo rašytų straipsnių, publikuotų įvairiuose internetiniuose portaluose ir laisvoje spaudoje. Rašytų dar
tuomet, kai, kovodama už savo brolio dukrytės saugumą ir harmoningą gyvenimą, dėjau visas pastangas, kad Lietuvoje paaiškėtų tikroji pedofilijos istorijos tiesa, kad būtų išaiškinti didžiulės mažamečiam vaikui padarytos skriaudos kaltininkai ir pavyktų išgelbėti auką nuo patekimo į galimų nusikaltėlių rankas.
Šie tekstai atspindi tuos įvykius, kuriuos tuo metu teko išgyventi, faktus, į kuriuos reikėjo reaguoti. Daugelis demokratine vadinamos Lietuvos žiniasklaidos atstovų dėjo visas pastangas, kad mano rašyti tekstai ar informaciniai pranešimai nebūtų publikuojami, kad mano tiesos žodžiai nepasiektų žmonių, kad būtų ir toliau galima nusikalstamai slėpti pedofilijos bylos netyrimo procesą, visuomenei pateikti iškreiptą istorijos ir mergaitės gyvenimo mano namuose vaizdą. Tačiau aš visuomet siekiau atvirumo, kad kiekvienam Lietuvos žmogui būtų aišku ir gerai suprantama, kokiu keliu einu ir ko siekiu.“
Į politiką patraukusi N. Venckienė negaili kritikos ir šalies valdžiai, ir teisėsaugai, kuriai dar neseniai pati priklausė: „Siekiau tiesos Lietuvai ir prideramo nuosprendžio nusikaltėliams, kad nuo jų būtų apsaugoti kiti mažamečiai ir skaudžiai kenčiantys vaikai.
Savo brolio mergaitės aš neišgelbėjau – visų mūsų balsais išrinkta Lietuvos valdžia, dar taip neseniai žėrusi beribius pažadus „saugoti žmogaus teises ir laisves“, „rūpintis kiekvienu valstybės žmogumi“„,kurti jo gerovę“, „įtvirtinti principines demokratijos nuostatas“, „garantuoti visokeriopą vaikų saugumą“ atidavė ją galimiems nusikaltėliams tiesiai į rankas“, – rašo N. Venckienė.
