Neneigsiu, kad jaučiu, jog mano gyvenime jau atėjo tas laikotarpis, kai esu pasiruošusi vaikams. Su vyru esame vedę dvejus metus, turime įsigiję nuosavą bustą, pinigų užtenka, todėl – kodėl gi nepabandžius.
Vyras mano mintį turėti vaikų labai palaiko ir džiaugiasi, kad pagaliau tam pasiryžau, tačiau to negalėčiau pasakyti apie savo močiutę. Jos elgesys man trenkė tarsi žaibas iš giedro dangaus.
Žodžiai įskaudino
Savaitgalį minėjome močiutės jubiliejų, todėl pas ją susirinkome visi: tėvai, mano vyras, giminės. Staiga pokalbis pakrypo apie mane su vyru, dėdė vis pradėjo klausinėti, kada gi bus tie vaikai. Aš tik kukliai nusišypsojau ir jau žiojausi sakyti, kad tikriausiai neužilgo, kai mane pertraukė močiutė su savo replika. Ji besididžiuodama sakė:
„Žinai, Petrai, o aš su vaikais neskubėčiau. Užauginau du vaikus, mačiau visko gyvenime. Galiu pasakyti, kad iš tų vaikų didelės naudos vis tiek nėra, geriau pagyventi sau. Vaikų visada spėsi prisidaryti, o štai pasimėgauti gyvenimu – ne. Vėliau gali ir sveikata neleisti“.
Mane šie žodžiai pribloškė. Kaip močiutė, kuri yra mano tėčio ir tetos mama gali sakyti tokius žodžius? Kaip jai liežuvis apsiverčia? Nejaugi tikrai už vaikus yra svarbiau „pasimėgauti gyvenimu“? O kas yra tas „mėgavimasis gyvenimu“ – kelionės, spa ir sėdėjimas vakarais ant sofos?
Labai liūdna, kad vyresnė karta turi tokį požiūrį apie vaikus. O dar liūdniau, kad tokį požiūrį jie bando įgrūsti ir savo giminėms...
Autorius: skaitytoja Liepa
