@Dominik Dėl “lenkų tautinės mažumos” Lietuvoje:

1. Liudvikas Narcizas Rasimas. Lenkų reikalavimai Lietuvai – Tautų apsisprendimo teisės neigimas

Ištrauka:

“Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m.

Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras, pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis, neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo.

Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės.

Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišų kalbą, papročius ar namų buitį, nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse.

Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti – kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu ir kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos teisinės padėties.

šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta – jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas.

Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai?

Jie dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kada net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta.

Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos ( Karwen, Labun, Persante ir etc.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.”

2. Juridinis aspektas

Europos Tarybos rėminėje konvencijoje sąmoningai nenaudojamas joks tautinės mažumos apibrėžimas – TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOJE nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas terminas “tautinė mažuma”.

Todėl kiekviena Konvenciją ratifikavusi valstybė pati nusprendžia, ką ji laikys tautinėmis mažumomis savo teritorijoje ir ar apskritai nutars, jog valstybėje egzistuoja kokia nors tautinė mažuma.

Lietuvos Valstybės dabartinėje teritorijoje nėra nei vienos autochtoninės tautinės mažumos (kaip, pvz., Latvijoje yra lyvių autochtoninė tautinė mažuma) – visi save laikantys ne lietuviais (etniniu požiūriu) yra arba imigrantai ir kolonistai, arba imigrantų ir kolonistų palikuonys, arba dėl geopolitinių aplinkybių (visų pirma užsienio valstybių – Lenkijos ir Rusijos – okupacijų metu vykdytos nutautinimo politikos) nutautėję lietuviai ir jų palikuonys.

3. Konstitucija lietuvių kalbą įteisina kaip valstybinę, todėl Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nustato, kad visos Lietuvos įstaigos vartoja tik lietuvių kalbą, kad vietovardžiai rašomi tik valstybine kalba, kad viešajame Lietuvos gyvenime vartojama tik lietuvių kalba.

Konstitucinis Teismas kelis kartus pakartojo, kad pavardės ir vardai asmens dokumento pagrindiniame lape rašomi tik valstybine kalba ir t. t.

Konstitucinis Teismas 1999 m. savo sprendime paaiškino, kad „asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“.

2006 metų nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: „lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę-pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems piliečiams lygias galimybes…“.

@Dominik Regina Dobelienė, Apie gatvių lentelių karą ir teisinio nihilizmo priežastis

Ištrauka:

“Lenkų tautinei mažumai atstovaujantys politikai, reikalaujantys, kad būtų teisiškai pripažinti dvikalbiai (lietuvių ir lenkų k.) gatvių lentelių (ir ne tik jų) užrašai, faktiškai reikalauja pripažinti autonominį geopolitinį valstybės teritorijos darinį, išskirtą etniniu bei kalbiniu pagrindu ir pažymėtą dvikalbe atributika kelio ženkluose, gatvių lentelėse, kelių savivaldybių institucijų ir jų įstaigų iškabose.

Tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, šis reikalavimas nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija − jokia išskirtinėmis teisėmis besinaudojanti tautinė mažuma ir joks išskirtines teises turintis Lietuvos teritorijos darinys joje neminimas.

Taigi manau, kad norint įteisinti oficialią regioninę dvikalbystę neišvengiamai tektų keisti Konstituciją.

Diskusijose šia opia tema Lietuvos lenkų atstovai ir Lenkijos politikai dažnai nurodo Lenkijos pavyzdį − esą Lenkijos Konstitucijoje jokios tautinės mažumos neįvardytos, bet pagal 2005 m. įsigaliojusį Lenkijos tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymą tautinėms ir etninėms mažumoms, įskaitant ir lietuvius, jeigu jos to pageidauja, galima turėti dvikalbius vietų pavadinimus.

Tačiau šitaip teigdami jie sako tik pusę tiesos.

Visą tiesą padeda atskleisti Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuria dabar tiesiogiai ir remiasi lenkiškų gatvių lentelių kabintojai ir jų įkvėpėjai.

Remiasi neabejotinai dėl to, kad nuo 2010 m. sausio nebegalioja Tautinių mažumų įstatymas. Apie vietovardžius tame įstatyme nė nebuvo užsiminta, tačiau pavieniai lenkių lentelių kabinimo entuziastai galėjo bent jau savaip interpretuoti jame vartotą sąvoką informaciniai užrašai − priskirti prie jų ir gatvėvardžius.

Akivaizdu, kad tokia interpretacija iškreipė Konvencijos esmę, nes jos 11 str. 2 d. kalbama ne apie informacinius užrašus, bet apie kiekvieno asmens teisę savo mažumos kalba „naudoti ženklus, įrašus ir kitokią asmeninio pobūdžio viešai matomą informaciją“.

Konvencijos paaiškinimų 69 p. sakoma, kad žodžiai asmeninio pobūdžio nusako „viską, kas nėra oficialu”.

Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnis nustato: „Oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“.

Ši nuostata visiškai sutinka su Konstitucijoje įtvirtinu lietuvių kalbos valstybiniu statusu.

Taigi tik pagal tam tikrą teisinę procedūrą nustatyti Lietuvos teritorijos geografinių objektų pavadinimai lietuvių kalba yra oficialūs ir tik tokia forma jie turi būti teikiami kaip įvairių geofizinių objektų − gyvenamųjų vietų, gatvių, aikščių, vandens telkinių ir pan. − žymenys, įskaitant kelio ženklus ir gatvių lenteles.

Konvencijos oficialųjį statusą turinčių paaiškinimų 70 p. nurodyta, kad „leidimas turėti vietinius pavadinimus (…) ir kitus topografinius ženklus nereiškia kokio nors oficialaus vietinių pavadinimų mažumos kalba pripažinimo“.

Būtent šia nuostata ir grindžiamas minėtas Lenkijos Tautinių bei etninių mažumų ir regioninių kalbų įstatymas − jo 12 str. 1 d. kalbama tik apie papildomus tradicinius pavadinimus.

Šie pavadinimai nevartojami Lenkijos valstybės valdymo sistemoje, įskaitant ir adresus, jie negali būti vartojami ir patys vieni − tik greta lenkiškų.

Negana to, jie negali būti susiję su 1933−1945 m. pavadinimais, suteiktais Vokietijos trečiojo reicho arba Sovietų socialistinių respublikų sąjungos.

Tuos papildomus tradicinius pavadinimus įsiteisinusių tautinių ar etninių bendruomenių teikimu aprobuoja Vietų ir fiziografinių objektų pavadinimų komisija.

Kokia sudėtinga ir varginanti tokių pavadinimų įteisinimo procedūra, liudija nedidelis patvirtintų tradicinių lietuviškų vietovardžių skaičius − vos per keturiasdešimt.

Ir nuo kada gatvių lentelės − privati nuosavybė?”

Autorė ėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skyriaus vedėjos pareigas.

@Dominik Zbigniew Pirstelejau
2013 m. Kovo 28 d. 07:32

Lyginti Transilvanijos Vengrus dabartinėje Rumunijos teritorijoje su lenkais Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose neįmanoma, nes:

1. Transilvanija yra etninės vengrų žemės. Vengrų protėviai (madjarai) čia įsikūrė anksčiau, negu Panonijos slėnyje (dabartinė Vengrija). Pro Transilvaniją ėjo madjarų kelias iš Pietų Ukrainos į Panoniją.

Transilvanijoje toponimai ir hidronimai yra vengriški. Juos saugo TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA.

2. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra etninės LIETUVIŠKOS žemės. Lietuviai čia gyvena 4000 metų. Toponimai ir hidronimai yra lietuviški.

LLRA bando TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOS pagalba sunaikinti ir polonizuoti autentiškus lietuviškus toponimus ir hidronimus. Tai prieštarauja KONVENCIJOS tikslams.

3. Lietuvoje terminas “lenkas” yra ne visiškai teisingai vartojamas istoriniu požiūriu. Tuo pačiu terminu negalima vadinti skirtingų dalykų – tai sukelia painiavą.

“Lenkas Lietuvoje” yra “žmogus, atvykęs į Lietuvą iš Lenkijos”.

Tačiau šiandien Lietuvoje tuo pačiu terminu vadinami ir vietiniai nutautinti LIETUVIAI ir iš Baltarusijos į Lietuvą XVII – XX amžiuose atsikėlę BALTARUSIAI – tuteišiai, kalbantys baltarusių kalbos tarme “po prostu” arba rusiškai (ne lenkiškai).

TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA nesaugo į Lietuvą atsikėlusių asmenų noro iškraipyti autentiškus vietinius LIETUVIŠKUS toponimus ir hidronimus.