„Respublikos“ žurnalisto Vito Lingio nužudymo užsakovą Borisą Dekanidzę lietuvių kolegų prašymu Latvijos kriminalistai susekė per savaitę, o nusikaltėlio sulaikymo operacija Rygoje užtruko kelias minutes. Kur kas sudėtingesnė buvo vadeivos perdavimo Lietuvai operacija, rašo „Respublika“.
Vakar „Respublika“ rašė, kas ir kaip 1993 metų lapkričio 5-osios vakarą Rygoje sulaikė B.Dekanidzę, davusį įsakymą nužudyti apie „Vilniaus brigadą“, kitas kriminalines struktūras bei korumpuotą valdžią rašiusį V.Lingį.
Tuoj po žaibiško nusikaltėlio sulaikymo, Latvijos vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vyriausiosios policijos valdybos Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus būstinėje prasidėjo kruopštus pasirengimas B.Dekanidzę perduoti Lietuvos teisėsaugai.
Kruopšti operacija
Su organizuotu nusikalstamumu kovojusio Latvijos VRM skyriaus vadas Sergejus Černionokas nenustebo išgirdęs „Respublikos“ klausimą, ar tą lapkričio vakarą realiai egzistavo pavojus, kad vietos banditai bandys išvaduoti „Vilniaus brigados“ bosą. Juo labiau kad tuoj po sulaikymo jį mėginta išpirkti pinigais.
„Tikrai, buvome girdėję dviprasmiškų užuominų, kad B.Dekanidzę „verslo partneriai“ Latvijoje gali bandyti „atmušti“, – pasakojo S.Černionokas. – Todėl ėmėmės įvairių papildomų saugumo priemonių – kad dėl šio veikėjo buvimo mūsų rankose nekiltų jokių problemų Latvijos teritorijoje“.
Kol apie svarbaus nusikaltėlio sulaikymą jau informuoti kolegos iš Vilniaus rengėsi ir vyko iki pasienio, Latvijos kriminalistai apskaičiavo visus įmanomus ne tik B.Dekanidzės pagrobimo, bet galbūt ir ginkluoto susidorojimo su juo ir konvojumi variantus.
Nors buvo numatyta sulaikytąjį vežti per Bauskės miestą, o toliau – Grenctalės-Saločių pasienio punktą, S.Černionoko komanda parengė ir kitus galimus kelius. Tuo pačiu buvo išnagrinėta visa informacija apie tą naktį Latvijos pusėje dirbusių pasienio pareigūnų reputaciją ir patikimumą.
S.Černionoko pavaldinys, B.Dekanidzę sulaikęs vyr.inspektorius Sergejus Kostiukas prisimena, kad buvo pasirengta net pačiam didžiausiam netikėtumui pasienyje.
„Man buvo duota paprasta užduotis – B.Dekanidzė privalo pasiekti Lietuvą gyvas ir sveikas, – „Respublikai“ pasakojo S.Kostiukas. – Rengėmės net ir tokiam atvejui – ką daryti, jeigu staiga paaiškėtų, kad pasienio pamainos viršininkas papirktas ir, pasirodžius B.Dekanidzei, kiltų koks nors sąmyšis, esą trūksta kokių nors dokumentų.
Buvome numatę savo „klientą“ lietuviams perduoti per kitą sienos perėjimo punktą ar net atokiuose miško takeliuose. Net žinau, ką pasakyčiau jam miške, ties sienos riba: „Eik, Borisai, – ten Lietuva“.
Pulkininkas leitenantas S.Černionokas B.Dekanidzės kortežui saugoti iki pasienio į talką pasikvietė kovotojus iš specialios paskirties mobiliojo policijos pulko su jų vadu Andrejumi Zausu priešakyje.
„Vien A.Zauso pasirodymas daug ką sakė banditams, mat šis karininkas iki Latvijos nepriklausomybės atkūrimo tarnavo SSRS vidaus kariuomenės specialiosiose pajėgose, dalyvavo koviniuose veiksmuose Kalnų Karabache, – sakė S.Černionokas. – Kadangi šių vyrų būrys lydėjo kortežą ir buvo pasirengęs bet kokiam užpuolimui, man buvo ramu. Pats net nevažiavau – o ko, juk sieną su Lietuva jau buvau matęs. (Juokiasi.) O išties tai tą vakarą turėjau gauti suėmimo sankcijas dar bent penkiolikai mūsų „klientų“.
Apsuptas automatininkų
Prieš B.Dekanidzę išvedant iš policijos būstinės, šalia esančioje didelėje ir judrioje sankryžoje buvo sustabdytas eismas. Visą gatvę užtvėrė nuo galvos iki kojų ginkluoti ypatingojo būrio pareigūnai. Jie ne tik nepraleido pėsčiųjų – automatai buvo nukreipti į aplinkinių namų langus.
„Vilniaus brigados“ vadeiva pasirodė surakintas vienais antrankiais su S.Kostiuku, į tą patį mikroautobusą dar įsėdo ir A.Zauso kovotojai. Automatininkai sulipo ir į dar dvi palydos mašinas.
Kiek anksčiau, nei pajudėjo kortežas su mirties užsakovu, į pasienį nukūrė žvalgybos automobilis, kuriame buvo ir S.Černionoko skyriaus operatyvininkas, privalėjęs pasieniečių pamainos viršininką perspėti apie ypatingus svečius.
Latvių kortežui atvykus į pasienio punktą, iš Lietuvos pusės ties užkardu jau laukė koridoriumi išrikiuoti mūsų automatininkai. Į tokį pat koridorių Latvijos teritorijoje sustojo A.Zauso būrio vyrai.
„Prie valstybinės sienos ribos priėjome tik dviese: aš ir prie manęs prirakintas B.Dekanidzė, – prisimena S.Kostiukas. – Nuėmiau antrankius ir jam pasakiau: „Viso geriausio, iki pasimatymo“. Borisas man atsakė:
„Likite sveiki, daugiau nebepasimatysime“, ir peržengė sieną. Buvo smagu, kad mes įvykdėme komisaro Jurijaus Britovo (tuomečio Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Organizuotų nusikaltimų skyriaus viršininko – red. past.) prašymą“.
Po kiek laiko S.Kostiukas gavo ir J.Britovo laišką, kuriame komisaras oficialiai pranešė, jog jo duotas karininko garbės žodis latviams B.Dekanidzę pristatyti Lietuvos teisėsaugininkams saugiai taip pat įvykdytas šimtu procentu – vadeivos pervežimas mūsų teritorijoje praėjo be incidentų“.
Pirmoji naktis Lietuvoje
Vilniaus VPK greitojo reagavimo kuopos kovotojai, uždėję savo antrankius ir perėmę B.Dekanidzę, jį nuvežė ne į Vilnių.
Tuometis Vilniaus VPK vadovas, o dabar Lietuvos banko Vindikacijos departamento direktorius Vytautas Leipus „Respublikai“ pasakojo, kad pirmoji naktis B.Dekanidzei buvo numatyta „vieno Aukštaitijos ežerų krašto rajono policijos komisariato laikinojo sulaikymo kameroje“.
„Apie šio nusikaltimo bylos tyrimą visoje Lietuvoje tada žinojo ne daugiau kaip penki žmonės, o apie B.Dekanidzės paėmimą iš latvių ir vėlesnį jo laikymą pas mus – dar mažiau – 3 ar 4 pareigūnai“, – prisimena V.Leipus.
B.Dekanidzė buvo perkeliamas vis į kito rajono policijos būstinę, o tai, kad atvežtasis yra „Vilniaus brigados“ vadeiva, žinojo tik patys komisariatų viršininkai, prieš tai raštu įsipareigoję užtikrinti sulaikytojo saugumą.
Iki pat perdavimo prokurorų žinion ir perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą garsųjį gangsterį kiekvieno rajono komisariatuose saugojo tik iš Vilniaus atsiųsti patikimi pareigūnai.
1993-iųjų lapkričio 6-osios rytą B.Dekanidzė sulaukė pirmųjų svečių. Į kamerą užėjo trise: Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovas Antanas Klimavičius, V.Leipus ir J.Britovas.
„Dekanidzė visus mus pažino, pasisveikino – jis apskritai buvo labai gerai informuotas apie VPK struktūrą, todėl iškart suprato, kad tokia grupė atvyksta ne pas kiekvieną sulaikytąjį, – sakė V.Leipus. – Borisas buvo labai ramus, atrodė orus, elgėsi solidžiai, tačiau taip pat man sakė, kad elgiuosi neteisėtai ir už savo veiksmus privalėsiu atsakyti. Tą dieną kalbėjo daugiau jis, o mes klausėmės. Jis tik reiškė pasipiktinimą ir klausinėjo, kada paleisime“.
Julius Girdvainis
