Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Išgyveno keturias širdies transplantacijas
41-erių kaunietis Nerijus kone pusę savo gyvenimo pragyveno su svetima širdimi ir net ne viena. 21 metų susirgo gripu, bet vos nukrito temperatūra, išėjo į darbą. Po mėnesio pasijuto blogai.
„Naktimis dusindavo, miegot neidavo atsigulus. Tiesiog dusindavo. Dieną viskas gerai, o naktį dusindavo“, – pasakojo kaunietis Nerijus Maskolaitis.
Netrukus iš gydytojų išgirdo, kad jo širdžiai liko nedaug.
„Kardiologai iškart pasakė: lauk transplantacijos, viskas“, – pridūrė N. Maskolaitis.
Labiausiai Nerijų gąsdino nežinomybė.
„Dieną skyrius, naktį reanimacija. Iš kardiologinės reanimacijos, į chirurginę reanimaciją“, – kalbėjo N. Maskolaitis.
Gelbėdami Nerijų medikai prijungė dirbtinę širdį. Po dešimties mėnesių vyras sulaukė donoro, bet naujoji širdis tinkamai plakė tik trejus metus.
„Pradėjo kištis po truputį. Vėl tyrimai ir gydytojai pasakė: reikės kitos. – Kas tada širdyje dėjosi, dovanotoje jau? – Nieko, kas gali dėtis, tiesiog lauki ir viskas, arba mirtis, arba bandymas toliau kabintis“, – aiškino N. Maskolaitis.
Nerijus su antrąja donoro širdimi gyvena 15 metų ir kasmet švenčia 4 gimtadienius – tiek, kiek širdžių.
„Nuosavą, dirbtiną, pirmą ir antrą“, – minėjo N. Maskolaitis.
Ugnei tėvai paaukojo savo inkstus
Keturis gimtadienius galėtų švęsti ir vilnietė Ugnė – be nuosavų inkstų jos gyvybę palaikė trys persodinti. Vos dvylikametės Ugnės inkstus pažeidė gripo komplikacija, šešiolikos ji pradėjo dializuotis.
„Nieko tu daugiau negali po tos dializės, kaip tik gulėti, bandyti atgauti jėgas“, – sakė vilnietė Ugnė Šakūnienė.
Ugnės mama matė jos kančias ir pati pasiūlė medikams persodinti savo inkstą.
„Aš labai pergyvenau dėl mamos. Galvojau, ką čia dabar dėl manęs iš mano mamos ims inkstą, kažkaip man tai atrodė neteisinga“, – kalbėjo U. Šakūnienė.
Mamos inkstas Ugnės gyvybę palaikė 6 metus, po to nusilpo ir jis.
„Savijauta buvo tokia, kad nelabai jau kas tikėjo, kad aš išgyvensiu“, – pridūrė U. Šakūnienė.
Ugnė išgyveno, nes inkstą jai padovanojo tėtis.
„Jie pratęsė man gyvenimą ir antrąkart ir trečią kartą. Jie man dovanojo ne vieną gyvenimą, jie man tikrai dovanojo tris gyvenimus“, – pasakojo U. Šakūnienė.
Kodėl pacientams prireikia pakartotinių transplantacijų?
Su tėčio dovanotu inkstu, Ugnė sako nugyvenusi 28 gražiausius savo gyvenimo metus. Tačiau ir šis inkstas ilgainiui nusilpo.
„Po transplantacijos vis dėlto jų organizme gyvena kitas organas, ne nuosavas organas, jį gali bet kokios infekcijos, net užtenka labai rimto gripo, ar slogos, ar peršalimo, gali susipykti, gali įvykt atmetimo reakcija“, – aiškino Transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė.
Ugnė nerimavo, kaip pavyks trečia transplantacija, mat nepažįstamo donoro inksto sulaukė perkopusi 50 metų.
„Aš be galo esu dėkinga jo artimiesiems, kad sutiko paaukoti kitam žmogui, kurio nepažįsta. Aš gyvenu dovanotą gyvenimą“, – tikino U. Šakūnienė.
Lietuvoje gyvena du žmonės, kuriems medikai atliko po penkis inkstų persodinimus. Du vyrai, iš kurių vienas Nerijus, gyvena su antra donoro širdimi, dviem vyrams gydytojai atliko po dvi kepenų transplantacijas.
„Paskutinis donoras net žinau, kur palaidotas. Užsuku. Lapkričio pirmą aplankau. O dėkingumas donorų tėvams, kad neišmetė, padovanojo man ir džiaugiuosi labai“, – sakė N. Maskolaitis.
„Jeigu ne transplantacijos, jeigu ne donorystė, tai labai seniai manęs ant šios žemės nebūtų“, – minėjo U. Šakūnienė.
Anot Transplantacijos biuro vadovės, Ugnės ir Nerijaus istorijos įrodo, kad donorinio organo galima sulaukti ir net ne kartą.
„Kiekvienas mūsų recipientas turi savo angelą sargą, ir dažniausiai jiems pavyksta sulaukti ir to šanso gyventi“, – pridūrė A. Būziuvienė.
Vis dėlto per metus iš maždaug 400 laukiančių organo 15 jo taip ir nesulaukia. Miršta ne vien dėl to, kad tinkamų donorų nėra, bet ir dėl to, kad artimieji organus aukoti atsisako. Pernai apie 30 proc. artimųjų uždraudė persodinti organus, šiemet – kone 40 proc. artimųjų.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
