Apie netektį pranešė velionio duktė naujienų agentūrai AFP pirmadienį.
J.Rochefortas jau buvo tikra prancūzų nacionalinė vertybė, kai 1998 metais jis buvo atrinktas Don Kichoto vaidmeniui Terry Gilliamo (Terio Džiljamo) juostoje. Šis britų satyros grupės „Monty Python“ narys buvo pasiryžęs ekranizuoti „nenufilmuojamą" Cervanteso (Servanteso) romaną.
Tačiau netrukus šis didelių ambicijų turėjęs projektas su Johny Deppu (Džoniu Depu), turėjusiu suvaidinti laiko mašina į praeitį nublokštą rinkodaros specialistą, kurį Don Kichotas per klaidą palaiko savo Sanča Pansa, netrukus pradėjo byrėti.
Prancūzų aktorių veteraną jau pirmąją filmavimo Ispanijoje dieną ant leisgyvio arklio pagavo prostatos infekcija, o antrą dieną potvynis nuplovė filmavimo aikštelės dekoracijas. Dar po keturių dienų filmavimas visiškai žlugo, kai R.Rochefortą teko lėktuvu gabenti į ligoninę dėl dvigubos išvaržos.
Šio filmo idėją T.Gilliamas puoselėjo net 20 metų, filmuoti mėginta net septynis kartus, tačiau visi jie buvo nesėkmingi. Filmo kūrimas buvo įamžintas dokumentinėje juostoje „Pasiklydę La Mančoje“ (Lost in La Mancha).
Tačiau pernai „Amazon“ pagaliau sutiko finansuoti šį projektą ir filmo kūrimas buvo tęsiamas toliau. Naujasis filmas „Žmogaus, kuris nužudė Don Kichotą“ (The Man Who Killed Don Quixote) kitais metais turėtų pasirodyti kino ekranuose.
Pats J.Rochefortas nebuvo per daug sužavėtas darbu su T.Gilliamu. Prancūzų televizijai 2014 metais jis pasakojo, kaip režisierius ilgas dienas marino jo arklį, kad šis taptų panašus į leisgyvį kuiną.
J.Rochefortas, patyręs raitelis, pasakojo nustebęs filmavime pamatęs „aplinkui žmones su prie nugarų pririštais obuoliais“, kad alkanas gyvūnas sektų jiems iš paskos.
Vargšas arklys nugaišo kitą dieną po to, kai aktorius paliko filmavimo aikštelę, pasakojo jis.
Tačiau T.Gilliamas, dabar baigiantis juostos montavimą, negailėjo pagyrų J.Rochefortui.
„Jis buvo didis aktorius... drąsus ir nusiteikęs tęsti filmavimą, nepaisant didžiulio skausmo“, – parašė jis socialiniame tinkle „Facebook“.
„Jis buvo „Liūdnojo veido riterio“ veidas ir įkvėpimas. Aš įsivaizdavau, kad kaip ir Don Kichotas jis gyvens amžinai“.
J.Rochefortas daugiau nei pusę amžiaus buvo vienas iškiliausių aktorių Prancūzijoje, vaidinęs komedijose, populiariose juostose ir kino gurmanams skirtuose filmuose.
Jis pelnė tris Prancūzijos kino apdovanojimus „Cezarius“ už vaidmenis juostose „Tegul prasideda šventė“ (Que la fête commence...) 1975-aisiais ir „Krabas būgnininkas“ (Le Crabe-Tambour) 1978 metais. Trečiasis prancūziškas „oskaras“ aktoriui atiteko 1999 metais už jo viso gyvenimo nuopelnus.
Išmintimi ir mokėjimu iš savęs pasijuokti garsėjęs J.Rochefortas vėliau juokavo:
„Esu prancūzų nacionalinio paveldo dalis. Yra Bajonos kumpis, (Philippe'as) Noiret (Filipas Nuarė), (Jean-Pierre) Marielle'is (Žanas Pjeras Marjelis) ir aš“, – sakė jis, kalbėdamas apie dar du solidaus amžiaus sulaukusius aktorius.
Vakarienė su karaliene
Paryžiuje pasiturinčioje šeimoje gimęs J.Rochefortas sako turėjęs ypatingai nuobodžią vaikystę, kurią praleido vakariniame Nanto mieste.
„O Dieve, vaikystėje aš nuobodžiavau“, – yra sakęs jis.
Pripažinimo kine aktorius sulaukė būdamas beveik 30-ies.
Tada pasipylė vaidmenys tokiose juostose kaip „Anželika“ (Angelique) ir „Geležinė kaukė“ (Le Masque de fer). Netrukus jis tapo nuolatiniu veidu režisieriaus Yveso Roberto (Ivo Robero) filmuose, pirmasis kurių buvo „Aukštas blondinas su juodu batu“ (Le Grand blond avec une chaussure noire. 1972).
2015 metais nusifilmavęs savo paskutiniame filme „Florida“ apie Alzheimerio liga sergantį vyrą jis oficialiai baigė savo aktoriaus karjerą.
„Nebenoriu kurti siaubo filmų, todėl geriau jau liausiuosi“, – sakė jis.
J.Rochefortas labai mėgo arklius ir netoli Paryžiaus turėjo savo žirgų veislyną.
Kartą Prancūzijos prezidentas jį pakvietė pavakarieniauti su Didžiosios Britanijos karaliene Elizabeth II (Elzbieta II). Kvietimą aktorius priėmė manydamas, kad bus vienas iš šimtų kvietimą gavusių svečių. Tačiau iš tiesų į vakarienę buvo pakviesti tik aštuoni svečiai, tarp jų buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris).
