Malagos „Unicaja“ 205 centimetrų ūgio puolėjas savo kelią į olimpą pradėjo Vilniaus „Sakalų“ komandoje. Du sezonus vilkėjo „Šiaulių“ aprangą, trejus metus gynė Kauno „Žalgirio“ garbę, tada pradėjo legionieriaus karjerą.
2015 metais M. Kuzminskas geriausių krepšininkų rinkimuose užėmė antrąją vietą ir taip patvirtino vieno geriausių šalyje vardą. Krepšinio specialistai jam prognozuoja ir vietą NBA komandoje. Leidinys Sportland Magazine pokalbyje su Mindaugu – ne apie krepšinio niuansus, o apie daug žemiškesnius dalykus…
Ar sunku ispaniškai užsisakyti alaus?
Šią frazę, manau, moka 50 procentų lietuvių, kurie net nėra buvę Ispanijoje (juokiasi).
Papasakok kokį linksmą nutikimą, kai dėl kalbos atsidūrei keistoje situacijoje.
Pirma į galvą šovusi mintis yra ne iš gražiųjų, tačiau… Pirmaisiais metais į svečius atvyko tėtis, nuėjome į restoraną pavalgyti. Norėdamas jam parodyti savo ispanų kalbos žinias, pradėjau užsakyti maisto ispaniškai. Ispanų kalboje vištiena ir vyriškas lytinis organas skiriasi tik viena balse. Netyčia padavėjui pateikiau ne tą užsakymą. Laimei, jis nusijuokė ir mane pataisė.
Lietuvoje užėmei antrąją vietą geriausių šalies metų krepšininkų rinkimuose ir generalinių vadybininkų buvai išrinktas kaip geriausias lengvasis „kraštas“ Eurolygoje po grupės varžybų. Ar tu jau žvaigždė?
Nelabai žinau, koks būtent žvaigždės apibrėžimas, tačiau, kad ir koks būtų, – ne…
Ką tau pačiam reiškia tokie įvertinimai?
Kai pagalvoju, prieš dešimt metų, kai rungtyniavau Šarūno Marčiulionio akademijos antrojoje komandoje, o didžiausias noras ir tikslas buvo patekti į stipriausią savo amžiaus komandą, tokio įvertinimo net susapnuoti negalėjau.
Ar Ispanijoje pasidarei išrankesnis maistui?
Pasiilgstu cepelinų – sezono metu jų nevalgau. Įprastų mums produktų randame šalia esančiose ukrainiečių parduotuvėse – ir lietuviškų sūrelių, ir varškės, net kefyro. Maistui išrankus niekada nebuvau, tačiau ir Lietuvoje, ir čia stengiuosi valgyti kokybišką, sveiką. Ispanijoje didžiausią skirtumą pastebėjau rinkdamasis jūrų gėrybes – čia jos visada itin šviežios.
Ar tave vis dar atakuoja merginos?
Per daug atakų nesu sulaukęs (juokiasi). Ypač dabar, kai jau treti metai gyvenu Ispanijoje su drauge. Būna, parašo, bet tikrai mandagiai ir, tikiuosi, be blogų kėslų.
Kiek laiko jūs su Egle esate kartu?
Ketvirti metai. Mums pasisekė, kad pradėjome gyventi Ispanijoje ir būtent Malagoje. Geras oras, šilti žmonės, Eglė laisvai kalba ispaniškai, turi veiklos baleto mokykloje. Viskas super.
Tai kada į NBA?
Manau, dar ankstoka apie tai kalbėti. Iki birželio pabaigos turiu kontraktą su „Unicaja“, tad apie kitus klubus ar lygas stengiuosi negalvoti, tai tik trukdytų. Svarbiausia – būti sveikam ir gerai pasirodyti su komanda šiame sezone, o tada – matysime.
Tavo brolis – buvęs krepšininkas. Kada pastarąjį sykį žaidėte vienas prieš vieną ir kaip baigėsi mačas?
Pralaimėjau… Paskutinį kartą, kai rimtai žaidėme, neblogai gavau į nosį. Nuo tada stengiamės vienas kitą pasaugoti ir labiau varžomės metimų žaidimuose negu „kontakto“.
Jaunystėje dažnai pasitaikydavo kovoti aikštėje su broliu?
Tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas – septyneri metai. Kovos, jei ir vykdavo, būdavo nelygios. Tačiau pas tėvus sode visada mėtydavome į krepšį ir varžydavomės. Turėjau tokią gudrybę: kai brolis rengdavo gimtadienius sode, susirinkdavo nemažai krepšininkų, jis pasiimdavo mane, jaunėlį brolį, kad pafotografuotume, sunešiotume daiktus. Man tiesiog būdavo smagu būti tarp vyresnių, palaukdavau, kol balius įsisiūbuodavo, tada kviesdavau krepšininkus pažaisti „minuso“ iš simbolinių pinigų. Dažniausiai pavykdavo laimėti, taigi brolio gimtadienio laukdavau labiau nei savo (juokiasi). Pabūni su vyresniais žinomais krepšininkais ir dar išeini namo ne tuščiomis.
Gediminas Žygelis
