Savo žinutę jis pavadino „Kodėl mūsų veiksmai teisingi“. Joje D. Medvedevas aukštino rusų tautą, „iškilusią virš moralės neturinčių nacių-narkomanų“, o taip pat teigė, kad Rusija kariauja prieš „mirštantį pasaulį“ su jo „nepadoriais įpročiais“, o galutinis tikslas – sustabdyti „aukščiausiąjį pragaro valdovą“.
„<...> Prieš mus dabar (stojo) dalis mirštančio pasaulio. Tai krūvelė išprotėjusių nacių-narkomanų, apkvaitusi ir prigąsdinta jų tauta ir didžiulė gaują lojančių šunų iš Vakarų šunaujos. <...> Pas juos nėra tikėjimo ir idealų, be pačių išsigalvotų nepadorių įpročių ir primestų dviprasmiškų standartų, neigiančių normaliems žmonėms dovanotą moralę. Todėl, stoję prieš juos, mes įgijome sakralinę galią“, – rusų karo „aukštesnę moralinę vertę“, visai kaip Trečiojo reicho atstovai, akcentavo D. Medvedevas.
Jis taip pat patvirtino, kad Rusijos imperiniai planai niekur nebuvo dingę per visus tuos dešimtmečius nuo Sovietų Sąjungos griūties. Anot D. Medvedevo, „rusai tylėjo, nes buvo silpni ir išsekinti belaikiškumo metu“. „O dabar mes nusipurtėme lipnų pastarųjų dešimtmečių miegą ir niūrią miglą, į kuriuos mus panėrė ankstesnės Tėvynės žūtis“, – aiškino D. Medvedevas.
Buvęs ilgametis Rusijos premjeras, savo trumpo prezidentavimo metu garsėjęs kaip liberalių pažiūrų politikas, besidomintis technologijomis ir naudojantis naujausius „iPhone“ telefonus, savo tekste labiau primena ultrakonservatyvių pažiūrų religinį fanatiką, nuolat akcentuojantį kažkokį Rusijos žmonių „šventąjį tikslą“.
„Mes turime galimybę išsiųsti visus priešus į ugnies nebūtį, tačiau ne toks mūsų tikslas. Mes klausomės Kūrėjo žodžių mūsų širdyse ir jam paklūstame. Tie žodžiai ir suteikia mums šventą tikslą. Tikslą sustabdyti aukščiausiąjį pragaro valdovą, kokiu vardu jis besivadintų – Šėtonas, Liuciferis ar iblisas. <...>“ – eilinį sykį į pseudoreliginius pasvarstymus paniro D. Medvedevas.
