Irena Zubrickienė
Tuoj bus šešeri metai, kai netoli Birštono įvykusi eismo nelaimė atėmė abu tėvus iš tuomet vos 3 mėnesių mergytės. Dabar mažylei jau septinti metukai, bet vis dar neaišku, ar ji galės toliau laiminga gyventi šeimoje, kurioje iškart po tėvelių žūties tapo mylima šeimos nare. Vis dar tęsiasi teismų procesai, gimsta vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, nes į našlaitę – kaip į trokštamą gardėsį ar laimingą loterijos bilietą – rankas vis dar ištiesusi ir kita šeima.
Vis nepadeda taško
Mažosios Sigutės (vardas pakeistas), gyvenančios kaime netoli Balbieriškio miestelio (Prienų r.), gyvenimo istorija daug kam gerai žinoma. Daug kartų aprašyta spaudoje, narstyta televizijos laidose. Savotišku Sigutės kasdienybės metraščiu yra tapusi ir „Akistata“, nes tokių istorijų, kai suaugusieji ilgai nepasidalina svetimo vaiko, Lietuvoje beveik nėra. Teismuose aršūs mūšiai dėl vaikų nesiliauja tik tarp skyrybas išgyvenančių sutuoktinių ar sugyventinių, savo atžalas pavertusių keršto įrankiu. Tuo našlaitės Sigutės likimas ir yra išskirtinis, atkreipęs daugybės neabejingų, jautrių žmonių dėmesį, o kartu ir suskirstęs tuos neabejinguosius į dvi priešiškai nusiteikusias stovyklas. Užtenka tik pasidomėti, ką rašo interneto žinių komentatoriai, vos tik pasirodo nauja žinia apie „Balbieriškio mergaitę“: vieningos nuomonės nėra, užvirusios aistros virsta barniais ir įžeidinėjimais.
O tokias nuotaikas diktuoja šalies teismai, tarsi kariaujantys vienas su kitu ir priimantys skirtingus sprendimus – negalintys padėti taško. Kartu – neleidžiantys Sigutei ramiai gyventi.
Globėjų nepažįsta
Vasario pradžioje Vilniaus apygardos teismo (VAT) trijų teisėjų kolegija labai išgąsdino Sigutę nuo kūdikystės auginančius ir todėl dukrele ją laikančius Jūratę (47 m.) ir Juozą (52 m.) Lukoševičius, nes priėmė sprendimą per 10 dienų perduoti mergaitę Agnei (35 m.) ir Audriui (36 m.) B., gyvenantiems prie Vilniaus ir taip pat siekiantiems šią mažylę įsivaikinti. VAT taip nusprendė todėl, kad sutuoktiniai B. jau nuo 2009 metų teismo keliu yra paskirti Sigutės globėjais, bet jais gali vadintis „tik popieriuje“ – pati Sigutė šiuos žmones yra mačiusi vos kelis kartus. Iš tiesų mažylei tėvus atstoja Lukoševičiai, kuriuos ji jau seniai vadina mamyte ir tėveliu, o jų namus laiko savais. Tad ir baiminasi Lukoševičiai dėl Sigutės, kurią VAT nurodė perduoti mergytei nepažįstamiems vilniečiams B.
Laimė, toji įtampa truko 3 savaites, ir šiomis dienomis Lukoševičiai ir jų augintinė jau gali šiek tiek atsikvėpti. Mat praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) operatyviai atvertė Jūratės Lukoševičienės kasacinį skundą ir sustabdė VAT nutarties perduoti mergaitę kitai šeimai vykdymą. LAT teisėjams užkliuvo, kad nė pusdienio su Agne ir Audriumi B. per savo gyvenimą niekada nepraleidusi mergytė verčiama kraustytis pas juos iš Lukoševičių šeimos, kuri savo gyvenamojoje aplinkoje yra vertinama teigiamai. Anot LAT teisėjų, mažametės perdavimui iki šiol nebuvo pasirengta, todėl jos įkurdinimas jai nepažįstamoje šeimoje „gali sukelti ypač neigiamų pasekmių“.
Ketino eksperimentuoti
Tačiau džiaugtis galutine pergale laimėjus galimybę ir toliau auginti savo Sigutę, rūpintis ja kaip dukra Lukoševičiai dar negali ir po tokio jiems palankaus LAT sprendimo. Mat VAT nutarties vykdymas sustabdytas tik tol, kol pati byla LAT bus išnagrinėta kasacine tvarka. Šiandien niekas negali nuspėti, koks bus galutinis Aukščiausiojo Teismo verdiktas. Gal juo bus nutarta vykdyti VAT nutartį, paskelbtą vasario pradžioje?
O toji VAT nutartis – labai neįprasta. Ji paverstų mergaitę psichologinio eksperimento objektu, įrankiu, nes VAT nurodė paimti mergaitę iš Lukoševičių ir bandomajam 12 mėnesių laikotarpiui (iki 2015-ųjų vasario 16 dienos) perduoti ją gyventi, auklėti ir išlaikyti Agnei ir Audriui B. Kaip teigia tokio „legalaus eksperimento“ pašiurpinta vilnietė psichologė Eglė Mirončikienė, jau anksčiau įsigilinusi į „Balbieriškio mergaitės“ dalybų istoriją, VAT leido galimiems įtėviams B.... „prisimatuoti“ našlaitę! Kaip kokį drabužį: esą jeigu tiks, mažylė taps įdukra, jeigu netiks – gal bus grąžinta Lukoševičiams, o gal ir dar kaip nors kitaip pakryps jos likimas...
Anot psichologės E. Mirončikienės, su Sigute neseniai bendravusiems ekspertams nėra jokių abejonių, kad šios mergaitės atskyrimas nuo dabartinės šeimos sukeltų jai didelę žalą ir skausmą, tolygų tėvų mirčiai. „Bet teismui, turinčiam priimti galutinį sprendimą dėl mažylės įvaikinimo, tiesiog smalsu sužinoti, kaip konkrečiai į pasikeitusias gyvenimo sąlygas reaguos šis konkretus vaikas: kaip konkrečiai bus pažeistas suvokimas, santykiai su kitais, kaip nukentės pažintinės veiklos procesai, ar prireiks psichiatrinės pagalbos, ar užteks tik metus kitus trunkančios psichoterapijos, žala bus pataisoma ar nepataisoma, milžiniška, labai didelė ar tik didelė ir panašiai, – stebėdamasi piktinosi psichologė. – Tai, ko negali nuspėti psichologijos ekspertai, po 12 mėnesių galės aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti teismas! Tai, ko iki šiol nedrįso eksperimentinės psichologijos praktikai, lengva ranka palaimino trys VAT teisėjai. Bijodami nesuklysti, vardan teisingumo ir vaiko interesų.“
Bet, kaip minėta, Aukščiausiasis Teismas neleido mažyle eksperimentuoti. Kol kas neleido.
Trūksta tik ramybės
Kodėl siekiama atimti Sigutę iš nuo kūdikystės ją auginančių Lukoševičių, daug kas iš gyvenančiųjų Balbieriškio krašte ir pažįstančiųjų šią šeimą negali suprasti. Seniūnijos darbuotojai „Akistatai“ patvirtino, kad Lukoševičiai vertinami palankiai. Balbieriškio pagrindinės mokyklos, kurioje Sigutė lanko priešmokyklinę grupę („nulinukų“), direktorius Stasys Valančius irgi priminė, kad Lukoševičiai tvarkingai užaugino du savo vaikus, taip pat besimokiusius šioje mokykloje, visada buvo dėmesingi ir rūpestingi tėvai. Dabar, anot direktoriaus, J. Lukoševičienė vėl tokia pat meile apgaubusi auginamą Sigutę, bet dėl nesibaigiančių teismų trūksta ramybės. „Mergytė viskuo aprūpinta, nuotaikinga, Lukoševičiai jai – tėvai, jų namai – ir jos namai, tad nereikėtų visko išdraskyti“, – sakė S. Valančius.
Prienų rajono policijos pareigūnai irgi teigė, kad Lukoševičiams neturima jokių pretenzijų. Tik tolimoje praeityje būta problemų dėl J. Lukoševičiaus elgesio, nors Agnės ir Audriaus B. interesą užtariantys žurnalistai linkę nuolat tai kartoti ir priminti.
Prienų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Rasa Olisevičienė irgi negalėjo pasakyti, kad Lukoševičių namuose Sigutei – ne vieta. Tačiau vedėja nebuvo linkusi detaliau komentuoti susiklosčiusios situacijos, nes jos ašis – mažametis vaikas, o ir teismai dar netarę galutinio savo žodžio. Tik vedėja nepaneigė, kad prieš porą savaičių buvo sutartas konkretus laikas, kai Agnė B. arba Audrius B. turėjo paskambinti Sigutei – taip lyg ir pradėti bendrauti su mergaite, kurią jie siekia įsivaikinti. Tam pokalbiui ruošėsi Prienų ir Vilniaus VTAS atstovai, pakviesta psichologė, taip pat ir J. Lukoševičienė, tačiau vilniečiai B. nepaskambino. „Priežastys, kodėl nepaskambino, man nežinomos“, – neslėpė R. Olisevičienė. Ji pritarė, kad taip ilgai besitęsianti sudėtinga situacija dėl „Balbieriškio mergaitės“ yra „blogai pirmiausia pačiai mergaitei“.
Belieka tik pridurti, kad teismai neleistinai ilgai „volioja“ našlaitės Sigutės likimą, vis naikindami vienus savo sprendimus ir priimdami naujus, tarsi ginčo objektas būtų kokia nors negrąžinta skola ar pajūryje neteisėtai pastatyti nameliai, galintys laukti. Nepaisoma, kad šiuo atveju ginčas vyksta dėl mažo vaiko, kuris ginčijantis spėjo gerokai ūgtelėti, įsišaknijo į savo šeimą ir joje gerai jaučiasi, puikiai protauja ir turi jausmus. Ar savo tokį vaiką teisėjai galėtų perduoti kad ir vilniečiams Agnei ir Audriui B. – bandomajam laikotarpiui? Ar būtinybė teisinėje valstybėje žūtbūt įvykdyti teismo sprendimą turi žaloti mažos mergytės širdelę ir jausmus?.. Tik faktai:
Sigutės tėveliai – Birutė K. (20 m.) ir Virgilijus L. (23 m.) – šiurpios avarijos aukomis tapo 2008-ųjų balandžio 4-osios ankstų rytą, kai netoli Birštono važiavo dviračiu ir buvo kliudyti vilkiko DAF: jauna moteris žuvo iškart, o vyras mirė po kelių dienų.
Po laidotuvių 3 mėnesių našlaite pradėjo rūpintis mergytės senelių paprašyti netolimo kaimo gyventojai Lukoševičiai (J. Lukoševičius – žuvusio Virgilijaus L. tolimas giminaitis) ir netrukus pateikė dokumentus Birštono VTAS dėl mažylės globos.
Tuo pat metu į Birštono VTAS dėl Sigutės globos kreipėsi ir iš Vilniaus krašto atvykę Agnė ir Audrius B. (Audrius B. – žuvusios Birutės K. pusbrolis), tuo metu auginę vienturtį sūnelį.
2009-aisiais Prienų teisme globėjais buvo paskirti Agnė ir Audrius B. – jaunesni žmonės, ragavę daugiau mokslų, turintys darbus, gyvenantys mieste (šiuo metu jie augina jau 2 sūnelius), bet Lukoševičiai, spėję pamilti Sigutę, teismo sprendimą apskundė – jo nevykdė.
Teismai ginčo neišsprendė iki šiol, o globos byla tapo įvaikinimo byla ir tebesitęsia su didelėmis pertraukomis.
Ūkininkaujantys Lukoševičiai prieš keletą metų tapo Sigutės krikštatėviais; jie dėl teismo sprendimo perduoti mažylę globėjams B. nevykdymo yra apkaltinti savavaldžiavimu ir gali būti už tai nuteisti.
Specialistai nustatė, kad Sigutės ryšys su Lukoševičiais yra palankus, emociškai šiltas, patikimas, grįstas pasitikėjimu, „ji jaučiasi saugiai santykiuose su jais“, o santykiai su vilniečiais globėjais B. yra net neužsimezgę.
