Šiaulietis Audrius, prieš keletą mėnesių internetu pasiėmęs pusantro šimto litų paskolą, dabar turi problemų su teisėsauga. Skolą greitųjų vartojimo kreditų bendrovei grąžinti pamiršęs vyras jai ir išieškojimo procesą vykdančiam antstoliui turės pakloti beveik pusantro tūkstančio litų.
Greitųjų kreditų bendrovės problemos nemato, tuo tarpu antstoliai įspėja: užmiršta skola gali išaugti dešimteriopai.
Skola „neužgijo“
Audrius – iš tų lietuvių, kuris neatsispyrė pagundai operatyviai papildyti ištuštėjusią piniginę. Kad nereikėtų iki algos skolintis iš draugo, Audrius pasinaudojo greitųjų kreditų bendrovės paslaugomis – pasiskolino pusantro šimto litų.
„Skola ne žaizda – neužgijo“, – šiandien ir rimtai, ir juokaudamas savo naivumą pašiepia greitųjų kreditų bendrovės skolininkas.
Jauno vyro nemalonumai prasidėjo, kai, išleidęs lengvai gautą šimtinę, užmiršo ją atiduoti. Nesureagavęs ir į priminimus grąžinti pinigus.
Prieš porą savaičių šiaulietis gavo antstolio raginimą sumokėti kredito bendrovei pinigus.
Prie paskolos – pusantro šimto litų bei palūkanų – buvo paskaičiuotos ir antstolio vykdomosios bylos išlaidos. Iš viso beveik pusantro tūkstančio litų.
Kreditai – bet kam
Šiaulių antstoliai konstatuoja faktą: pastaraisiais mėnesiais vykdomųjų bylų dėl smulkiųjų kreditų išieškojimo skaičius rekordiškai išaugo.
Skolos nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų, su priaugusiomis palūkanomis siekia iki keliolikos tūkstančių litų.
Skolininkai – įvairaus amžiaus, įvairios socialinės padėties, neretai ir neturintys pajamų bei nuolatinės gyvenamosios vietos.
Viliodamos klientus patraukliais pažadais ir nesigilindamos į jų mokumą, smulkiųjų kreditų bendrovės priverstos kreiptis į teismus ir antstolius dėl pinigų išieškojimo priverstiniu būdu.
Ant šiauliečio antstolio Ričardo Kudrausko darbo stalo – dešimtys vykdomųjų bylų, kurios buvo pradėtos smulkiųjų kreditų bendrovių prašymu.
Viena vykdomoji byla – jau minėto Audriaus. Vien antstolio vykdymo išlaidų šiauliečiui jau „prikapsėjo“ beveik pusketvirto šimto litų.
Ši vykdomoji byla tebėra nebaigta – pinigai, kurie anksčiau ar vėliau bus išieškoti iš skolininko, „kapsi“ ir toliau.
Paperka reklama
Antstolis R. Kudrauskas įsitikinęs, kad žmones veikia greitųjų kreditų reklamos, žadančios „nieko nekainuojančius pirmus kreditus“ per kelias minutes.
„Tiesos kai kuriose reklamose yra, – teigė antstolis. – Dažniausiai užtenka kelių minučių, kad pinigai būtų rankose.“
Tačiau į neva „nieko nekainuojančius kreditus“ teisininkas žiūri skeptiškai.
„Lietuviai naiviai galvoja, kad kredito bendrovė gali dalyti labdarą“, – teigia R. Kudrauskas, atskleisdamas, kad po reklaminiu šūkiu „pirmas kreditas nieko nekainuoja“ slepiasi nemokamas kredito sutarties įforminimas, bet ne didžiulės palūkanos, kurios neabejotinai bus paskaičiuotos.
Bėda, kad žmonės, antstolio žodžiais, naiviai tiki, kas jiems sakoma reklamoje ir, jei jau nemokamai duodama paskola, kodėl jos nepasiėmus, tad nueina ir pasiima.
Pastebėta, kad žmonės smulkiuosius kreditus dažniau linkę imti išsiųsdami trumpąsias žinutes. Tačiau būdas šimtuką kitą įsidėti į piniginę tiesiog prekybos vietose, anot R. Kudrausko, taip pat populiarus.
„Užtenka apie 18 ar 19 valandą pastebėti greitųjų kreditų paslaugą teikiantį kioską, – eksperimentą siūlo antstolis. – Galiu garantuoti, kad per valandą prieis kokie šeši klientai, sugaiš 4–5 minutes ir gaus pinigus.“
Paskolos – iš bėdos ir iš kvailumo
R. Kudrauskas išskiria dvi skolininkų grupes. Pirmieji keliašimtines paskolas ima prispaudus reikalui.
Kiti skolininkais tampa, antstolio žodžiais, iš kvailumo – pristigę „bambaliui“ alaus, degtinės buteliui ar norėdami merginą kavinėje pavaišinti.
„Formalumai nereikalingi, užtenka nueiti prie artimiausio spaudos kiosko, prekybos centro ar išsiųsti paskolos pageidavimą trumpąja žinute“, – greitų pinigų prasimanymo planą kloja antstolis.
Tik kelios minutės ir kreditas paimtas – paimtas ir pamirštas. Ir prisimenamas dažnai tik tada, kai sulaukiama antstolio raginimo.
Žmonėms nedidelės – kelių šimtų litų – paskolos neatrodo grėsmingos ir, pastebėta, dažnai laikomasi nuomonės, kad dėl tokių sumų niekas nesiterlios.
Taip manantys gyventojai turėtų nusivilti: išieškojimą antstoliai vykdo nepriklausomai nuo paskolos dydžio.
Tie, kurie kreditą ėmė „iš bėdos“, antstolio teigimu, paprastai atbėga vos gavę pirmąjį raginimą – prisipažįsta pamiršę skolą, prašo leisti mokėti ją dalimis.
Kitaip būna su pasiėmusiaisiais kreditą „iš kvailumo“. Tokie į raginimus, negalvodami apie finansines pasekmes, nereaguoja, kol antstolių iniciatyva nepradedamos blokuoti banko sąskaitos, tikrinami pajamų šaltiniai, sutuoktinio pajamos ir netgi nekilnojamasis turtas.
Pasitaiko, kad skola žmogų pasiveja jam dirbant užsienyje. Paskelbus skolininko paiešką, jis antstoliams prisipažįsta kelių šimtų litų paskolą pasiėmęs kelionei į užsienį, ir ją pamiršęs.
Reikia įvertinti galimybes
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) duomenimis, per 2011 metus įmonėms, Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos narėms, buvo vėluojami grąžinti mažiau nei penki procentai suteiktų vartojimo kreditų.
Liutauras Valickas, LSVKA valdybos pirmininkas, užtikrino, kad nė viena įmonė nėra suinteresuota perduoti savo kliento skolos išieškoti antstoliams ir tokiu būdu apsunkinti žmogaus situacijos.
„Į teismus dėl skolos išieškojimo dažniausiai kreipiamasi tik dėl piktybiškai savo prisiimtų įsipareigojimų nevykdančių skolininkų“, – sakė L. Valickas.
Pasak LSVKA valdybos pirmininko, jei žmogus nusprendė skolintis, jis būtinai turi pagalvoti, ar sugebės grąžinti vartojimo kreditą, palūkanas ar kitus mokesčius sutartyje nurodytu laiku.
LSVKA vienijamų įmonių duomenimis, 2011 metų balandžio–gruodžio mėnesius įmonės, asociacijos narės, suteikė daugiau kaip 143 tūkstančius vartojimo kreditų už beveik 90 milijonų litų.
Gatvės apklausa: ką manote apie skolas ir skolinimąsi?
Žilvinas, bedarbis (staklininkas):
(nuotr. „Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko)
– Anksčiau pirkom kompiuterį išsimokėtinai, bet kol turime savo pinigų, skolintis neverta – geriau pirkti iš karto. Mano draugai skolinasi iš greitojo kredito kompanijų, o paskui viską grąžina. Manau, tai geriausia ir patikimiausia žmonėms, kurie neturi pinigų.
Jonas, Šiaulių universiteto kūno kultūros specialybės studentas:
(nuotr. „Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko)
– Skolintis nemėgstu, nes reikia grąžinti. Geriau gyventi iš to, ką uždirbi. Apie greituosius kreditus mano nuomonė neigiama, nes kai kuriems ir mažą sumą, tokią kaip du šimtai litų, grąžinti sunku.
Jeigu turi darbą – lengviau, bet jeigu nedirbi, tuomet geriau nesiskolinti.
Džeraldas ir Evelina, IT inžinierius ir administratorė:
(nuotr. „Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko)
– Ėmėme būsto paskolą, nes, kai savo pinigų tiek neturi, nėra kitos išeities. Iš pradžių sunku gyventi skoloje – skaičiuoji, o paskui prisitaikai ir moki skolą kaip komunalinius mokesčius be jokių problemų.
Greitaisiais kreditais nesinaudoju, nepasitikiu – atrodo, kad ten pinklės. Gal kam nors iš bėdos tinka, bet geriau skolintis iš draugų.
Romas, pensininkas, buvęs inžinierius:
(nuotr. „Šiaulių kraštas“/Giedriaus Baranausko)
– Senovės lietuviui skola yra nebūdinga. Anksčiau lietuviai niekuomet nemėgdavo skolintis, nes žinojo, kad skola kaip žaizda, neužgis.
Greitieji kreditai – dar blogiau. Verskis kaip tik gali, kad tik nereikėtų skolintis.
Imant paskolas reikia atidžiai paskaičiuoti, viską įgyvendinti pagal projektą. O ne taip – atėjau, pamačiau ir duok.
Edita KARKLELIENĖ, Gintarė VALUCKYTĖ
