Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
ŽAIDIMAI ANT KAULŲ
Labai sudėtinga tema. Ją norėčiau skirti visoms pasaulinio sąmokslo, politinių intrigų nekaltoms aukoms, armėnų genocido - pirmo XX a. genocido - aukoms Osmanų imperijoje, žydų holokaustui, genocidui Sudano Darfūryje, Kambodžoje ir kitose šalyse. Tačiau būna ir taip, dėja, kad aukomis tampa ir savos vyriausybės piliečiai, ir 1992 metų vasario 25-26 nakties įvykis Chodžaly miestelyje yra tuometinės Azerbaidžano valdžios vykdomos politikos rezultatas.
Nuo Stepanakerto iki Chodžaly miestelio buvo penkiolika kilometrų. Jo strateginės paskirties pagrindas – oro uostas. Nuo 1980-ųjų metų pabaigos Azerbaidžano valdžia pradėjo realizuoti šios strateginės reikšmės gyvenvietės atžvilgiu demografinę politiką. Neskaitant Azerbaidžano piliečių iš kitų respublikos rajonų, čia buvo apgyvendinami ir turkai meschetinai. Kaip pasekmė - per 3 metus iki 1991 metų mišri Chodžaly azerbaidžaniečių-turkų tauta patrigubėjo ir sudarė virš 6000 žmonių.
Nuo 1991 metų rugsėjo gyvenamieji Stepanakerto kvartalai buvo beveik kasdien masiškai apšaudomi azerbaidžaniečių pajėgų naudojant artileriją ir modifikuotus raketų paleidimo įrenginius tokius kaip „Alazan“ ir „Kristal“. Jau nuo 1992 metų sausio prie naudojamos prieš taikius gyventojus ginkluotės prisidėjo sutelktos ugnies reaktyvinė sistema „Grad“, kuri yra pagerintas „Katiušos“ variantas. Stepanakerto kryptimi įrenginys buvo naudojamas ir prieš taikius gyventojus. Nenutrūkstamo apšaudymo pasekmėje buvo didelis pabėgelių skaičius, o taip pat milžiniški žemės ūkio nuostoliai Kalnų Karabache, ir pačioje sostinėje.
Prasidėjo badas. Karabachas buvo visiškai atskirtas nuo Armėnijos ir neturėjo su ja bendros sienos. Padėtis prastėjo ir dėl kuro transportui trūkumo, kadangi produktų prastatymas iš kitų miestelių į Stepanakertą buvo neįmanomas. Azerbaidžano milicijos ir karinės pajėgos praktiškai uždarė visus sausumos kelių arterijas. Tokiu būdu, vienintelė užblokuotų armėnų tautos viltis liko oro ryšys su Armėnija.
Chodžaly oro uosto kontrolės nustatymas ir buvo armėnų savisaugos pajėgų karinė-strateginė užduotis. Ir reikia atkreipti dėmesį, kad Chodžaly tuo metu jau garsėjo visai ne taikiu miesteliu, o Azerbaidžano OMONo irštva. Strateginė Chodžaly klausimo pusė sukoncentravo aplink save azerbaidžaniečių pajėgas, nes jeigu armėnų savisaugos pajėgos užgrobs oro uostą, tuo pat ir Chodžaly, tada armėnai praklos sau gyvenimo kelią. Ir tai yra normalu – arba mirti blokadoje, arba imti Chodžaly. Kitų variantų nėra.
Viso karo procese armėnai buvo aukomis, tuo labiau kad iš armėnų pusės karas buvo tėvyninės reikšmės. Tarptautinės pagalbos irgi nebuvo. Tai buvo asmeninio gyvenimo kainos klausimas. Būtent šia kaina buvo iškovota pergalė. Ar galima pavadinti genocidu skubotus karinius veiksmus miestelyje, kuris buvo priešo aktyvių karinių veiksmų „žaisdras“ ir ta vieta, nuo kurios priklauso viso Karabacho gyventojų gyvenimai, nes tai vienintelis gyvenimo kelias? Azerbaidžano interpretacijoje viskas įmanoma.
Dar prieš karinės operacijos pradžią Kalnų Karabacho savisaugos pajėgos 1992 metų vasario 25 d. ne vieną kartą perspėdavo atsakingus asmenis iš Azerbaidžano pusės apie rengiamą operaciją. Derybos vyko oficialiai, ne per pasiuntinius. T. y. tarp Kalnų Karabacho Respublikos Parlamento pirmininko Artūro Mkrtčano ir Azerbaidžano Respublikos vadovo Ajazo Mutalibovo. Tas faktas, kad armėnų pusė išanksto ir ne vieną kartą perspėdavo apie kontroliuojamojo Azerbaidžano karinėmis pajėgomis oro uosto šturmą ir suteikė gyventojams humanitarinį koridorių, veikiantį Ženevos konvencijomis nuo 1949 metų rugpjūčio 12 d., buvo pripažintas daugeliu politikų, rajonų vadovų ir žurnalistų.
Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:
„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...
- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?
- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.
- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...
- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.
- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?
- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.
Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?
- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?
- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“
Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:
Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)
„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradžių šovė į kojas, kad jie negalėtų nueiti toliau. Po to pasinaudojo kirviu, vasario 29 d. mano kolegos juos filmavo. Naujų filmavimų metu, kovo 2 d., tie patys lavonai jau buvo skalpuoti. Kažkoks keistas žaidimas...
- Kaip kalba tie chodžaliečiai, kurie išsigelbėjo, visa tai buvo organizuota tam, kad būtų pretekstas mano atsistatydinimui. Kažkokia jėga veikė, kad diskredituoti prezidentą. Nemanau, kad armėnai, labai tiksliai ir atsakingai veikiantys tokiose situacijose, galėtų leisti azerbaidžaniečiams gauti jų fašistinius veiksmus įrodančius dokumentus. Galima spėti, kad kažkas buvo suinteresuotas tuo, kad vėliau parodyti šiuos kadrus Aukščiausios Tarybos sesijoje ir viską suversti ant mano personos.
Jeigu aš teigiu, kad tai yra Azerbaidžano opozicijos kaltė, jie gali sakyti, kad juos apkalbinėju. Bet bendras samprotavimų fonas tas, kad koridorių, kuriuo žmonės galėjo išeiti, armėnai visgi paliko. Kokia tada prasmė jiems šaudyti? Tuo labiau teritorijoje netoli Agdamo, kur tuo metu buvo pakankamai pajėgų, kad išeiti ir padėti žmonėms. Arba tiesiog susitarti, kad taikūs gyventojai išvyksta. Tokia praktika buvo visą laiką.“
Tais pačiais 1992 metais žurnalas „Žiburėlis“(„Огонёк“) rašė:
„Chodžaly puolimas nebuvo netikėtas, apie tai, kad jis yra rengiamas buvo gerai žinoma Baku. Žinojo ir apie Askerano koridorių, kurį suteikė armėnų pusė taikių gyventojų evakuacijai.“
Taip pat azerbaidžaniečių žurnalistas Einula Fatulajevas straipsnyje „Karabacho dienoraštis“ pabrėždavo:
„Prieš keletą dienų iki puolimo armėnai nuolat per garsiakalbius perspėdavo Chodžaly gyventojus apie planuojamą operaciją, siūlydavo jiems palikti miestelį ir išeiti iš atsupties per humanitarinį koridorių palei Kar-Kar upe. Pasak pačių chodžaliečių, jie pasinaudojo koridoriumi, ir tikrai, už koridoriaus esantys armėnų kariškiai į juos nešovė... Spėliojimai apie tai, kad armėnų koridoriaus nebuvo, neturi pagrindo. Koridorius tikrai buvo, kitaip visiškai apsupti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio chodžaliečiai niekaip negalėtų praplėšti žiedo ir išeiti iš apsupties.“
Šita medžiaga buvo opublikuota laikraštyje „Realusis Azerbaidžanas“ 2005 metais. Po dvejų metų, 2007 metais, žurnalistas Einula Fatulajevas buvo areštuotas ir jis iki šiol, jau septintus metus yra kalėjime.
Chodžaly gyventojai tapo kovos už valdžią Azerbaidžane įkaitais. Reikėjo įmesti į mėsmalę savo tautą, kad apkaltinti valdžią, ir gudrybių keliu, paprastų piliečių gyvenimų kaina nuversti seną vyriausybę ir valdyti šalį. Kas ir buvo padaryta.
Tais pačiais 1992 metais už dvejų savaičių po įvykių Chodžaly Mutalibovą privertė atsistatydinti. Dar už trijų mėnesių, jau tų pačių metų birželį, į valdžią atėjo nacionalistas pantiurkistas Abulfazas Elčibėjus, kuris tik metus išbuvo valdžioje, taip ir neišplovęs kojų Sevano ežere, kaip jis to norėjo. Prasidėjo Alijevo epocha.
Tiesą apie įvykius Chodžaly pasakojo ne tik tie, apie ką aš parašiau, bet ir dešimtys kitų liudininkų, politikos ir karo veikėjų. Galima pasiskaityti Tautinio fronto Agdamo skyriaus valdybos narį Rustamą Gadžijevą laikraščio „Žinios“(„Известия“) 1992 metų balandžio numeryje. Galima pasiskaityti buvusį Azerbaidžano parlamento vice-spykerį Tamerlaną Garajevą, kuris pasakoja apie įvykius leidinyje „Veidrodis“ („Зеркало“) 1992 metų balandžio 4 d. Arba azerbaidžaniečių leidinys „Muchalifat“ 1992 metų balandžio 28 d.
1992 metų birželį, mažiau nei po penkių mėnesių po vasario įvykių Chodžaly, taip ir nenustatytomis aplinkybėmis žuvo Čingizas Mustafajevas – vienintelis žurnalistas ir operatorius, filmavęs turkų meschetinų kūnus iki jų išniekinimo. Dar kovo mėnesį jis prisipažino tai pačiai čekų žurnalistei Daniai Mazalovai, kad bijo dabar vaikščioti po Baku be neperšaunamos liemenės. Operatoriaus baimę sukėlė tas suvokimas, kad jis pats jau buvo potenciali grėsmė. Teoriškai Čingizas Mustafajevas galėjo prisipažinti, kad praėjus keletai dienų po savo pirmojo filmavimo, jis grįžo į Agdamą, tai lavonai jau buvo išniekinti iki neatpažinimo, ir jų atsirado daug daugiau.
Tokiu būdu visos vidaus politinės intrigos, kuriomis tada buvo kupinas Azerbaidžanas, visa šita negailestinga kova už valdžią, visi prisipažinimai ir paskesni neigimai, visos tos mįslingos liudininkų mirtys ir jų areštai, žodžiu, visa tai jau kalbėjo už save. Vienu žodžiu, visa tai buvo pateikta kaip „armėnais įvykdytas Chodžaly genocidas“.
Ir pabaigai. Už visą savo ilgaamžią istoriją pasaulio bendruomenė nežino kitų tautų sunaikinimo armėnais atvejų, ko nepasakysi apie tiurkus... o genai yra paveldimi.
Norėčiau paprašyti kiekvieną iš jūsų pagerbti žūvusiųjų taikių Chodžaly gyventojų atminimą, be kaltės nužūdytų moterų, senelių ir vaikų, tapusių savo tautos valdžios aukomis. Ten, danguje, jie žino tiesą kas atėmė jų gyvenimus, kaip ir tie azerbaidžaniečiai, kurie papasakojo tiesą apie Chodžaly ir paslaptingai žuvo. Sviesus atminimas visiems Karabacho karo taikiems gyventojams.
______
Šaltinis: Informacinė analitinė pažintinė bendruomenė „Antikirvis“
Labai sudėtinga tema. Ją norėčiau skirti visoms pasaulinio sąmokslo, politinių intrigų nekaltoms aukoms, armėnų genocido - pirmo XX a. genocido - aukoms Osmanų imperijoje, žydų holokaustui, genocidui Sudano Darfūryje, Kambodžoje ir kitose šalyse. Tačiau būna ir taip, dėja, kad aukomis tampa ir savos vyriausybės piliečiai, ir 1992 metų vasario 25-26 nakties įvykis Chodžaly miestelyje yra tuometinės Azerbaidžano valdžios vykdomos politikos rezultatas.
Nuo Stepanakerto iki Chodžaly miestelio buvo penkiolika kilometrų. Jo strateginės paskirties pagrindas – oro uostas. Nuo 1980-ųjų metų pabaigos Azerbaidžano valdžia pradėjo realizuoti šios strateginės reikšmės gyvenvietės atžvilgiu demografinę politiką. Neskaitant Azerbaidžano piliečių iš kitų respublikos rajonų, čia buvo apgyvendinami ir turkai meschetinai. Kaip pasekmė - per 3 metus iki 1991 metų mišri Chodžaly azerbaidžaniečių-turkų tauta patrigubėjo ir sudarė virš 6000 žmonių.
Nuo 1991 metų rugsėjo gyvenamieji Stepanakerto kvartalai buvo beveik kasdien masiškai apšaudomi azerbaidžaniečių pajėgų naudojant artileriją ir modifikuotus raketų paleidimo įrenginius tokius kaip „Alazan“ ir „Kristal“. Jau nuo 1992 metų sausio prie naudojamos prieš taikius gyventojus ginkluotės prisidėjo sutelktos ugnies reaktyvinė sistema „Grad“, kuri yra pagerintas „Katiušos“ variantas. Stepanakerto kryptimi įrenginys buvo naudojamas ir prieš taikius gyventojus. Nenutrūkstamo apšaudymo pasekmėje buvo didelis pabėgelių skaičius, o taip pat milžiniški žemės ūkio nuostoliai Kalnų Karabache, ir pačioje sostinėje.
Prasidėjo badas. Karabachas buvo visiškai atskirtas nuo Armėnijos ir neturėjo su ja bendros sienos. Padėtis prastėjo ir dėl kuro transportui trūkumo, kadangi produktų prastatymas iš kitų miestelių į Stepanakertą buvo neįmanomas. Azerbaidžano milicijos ir karinės pajėgos praktiškai uždarė visus sausumos kelių arterijas. Tokiu būdu, vienintelė užblokuotų armėnų tautos viltis liko oro ryšys su Armėnija.
Chodžaly oro uosto kontrolės nustatymas ir buvo armėnų savisaugos pajėgų karinė-strateginė užduotis. Ir reikia atkreipti dėmesį, kad Chodžaly tuo metu jau garsėjo visai ne taikiu miesteliu, o Azerbaidžano OMONo irštva. Strateginė Chodžaly klausimo pusė sukoncentravo aplink save azerbaidžaniečių pajėgas, nes jeigu armėnų savisaugos pajėgos užgrobs oro uostą, tuo pat ir Chodžaly, tada armėnai praklos sau gyvenimo kelią. Ir tai yra normalu – arba mirti blokadoje, arba imti Chodžaly. Kitų variantų nėra.
Viso karo procese armėnai buvo aukomis, tuo labiau kad iš armėnų pusės karas buvo tėvyninės reikšmės. Tarptautinės pagalbos irgi nebuvo. Tai buvo asmeninio gyvenimo kainos klausimas. Būtent šia kaina buvo iškovota pergalė. Ar galima pavadinti genocidu skubotus karinius veiksmus miestelyje, kuris buvo priešo aktyvių karinių veiksmų „žaisdras“ ir ta vieta, nuo kurios priklauso viso Karabacho gyventojų gyvenimai, nes tai vienintelis gyvenimo kelias? Azerbaidžano interpretacijoje viskas įmanoma.
Dar prieš karinės operacijos pradžią Kalnų Karabacho savisaugos pajėgos 1992 metų vasario 25 d. ne vieną kartą perspėdavo atsakingus asmenis iš Azerbaidžano pusės apie rengiamą operaciją. Derybos vyko oficialiai, ne per pasiuntinius. T. y. tarp Kalnų Karabacho Respublikos Parlamento pirmininko Artūro Mkrtčano ir Azerbaidžano Respublikos vadovo Ajazo Mutalibovo. Tas faktas, kad armėnų pusė išanksto ir ne vieną kartą perspėdavo apie kontroliuojamojo Azerbaidžano karinėmis pajėgomis oro uosto šturmą ir suteikė gyventojams humanitarinį koridorių, veikiantį Ženevos konvencijomis nuo 1949 metų rugpjūčio 12 d., buvo pripažintas daugeliu politikų, rajonų vadovų ir žurnalistų.
Štai keletas pavyzdžių. Elmanas Mamedovas tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas neslėpė, jog gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:
„...Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per racijas visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad atsiųstų mums sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30...
- Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?
- Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, pagrinde vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti dėl sraigtasparnių nebuvimo.
- Aišku, reiškia, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų paruošimus...
- Taip, aš pranešdavau, kad laukiamas puolimas, ir kad šią operaciją ilgai ruošdavo, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366 Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių.Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1-2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu apie keletą minučių, prasidėjo apšaudimas.
- Bet matant kai tie tankai, BTRai apsupa jus, kodėl jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?
- Mes galėtumėme laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėti. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt, tai yra provokacija ir norima mus išgąsdinti. Bet kada prasidėjo apšaudimas, mes pajutome, kad mus sunaikins. Nes apšaudimas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti.
Nežinau, kam reikalinga slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta. Kai mes išgirdome tą žinią... tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu iš mūsų pusės jau žuvo apie 1000 žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausant naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?
- O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?
- Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tai tikrai. Chodžaly buvo tokiu strateginiu tašku, kad jeigu mes galėtumėme išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastumėme. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6-7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“
Azerbaidžano valstybės vadovas Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Daniai Mazalovai jis prisipažino:
Ištrauka iš interviu buvusiojo Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo čekų žurnalistei Daniai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“(„Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)
„- Ką jūs galvojate apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradžių šovė į kojas, kad jie negalėtų nueiti toliau. Po to pasinaudojo kirviu, vasario 29 d. mano kolegos juos filmavo. Naujų filmavimų metu, kovo 2 d., tie patys lavonai jau buvo skalpuoti. Kažkoks keistas žaidimas...
- Kaip kalba tie chodžaliečiai, kurie išsigelbėjo, visa tai buvo organizuota tam, kad būtų pretekstas mano atsistatydinimui. Kažkokia jėga veikė, kad diskredituoti prezidentą. Nemanau, kad armėnai, labai tiksliai ir atsakingai veikiantys tokiose situacijose, galėtų leisti azerbaidžaniečiams gauti jų fašistinius veiksmus įrodančius dokumentus. Galima spėti, kad kažkas buvo suinteresuotas tuo, kad vėliau parodyti šiuos kadrus Aukščiausios Tarybos sesijoje ir viską suversti ant mano personos.
Jeigu aš teigiu, kad tai yra Azerbaidžano opozicijos kaltė, jie gali sakyti, kad juos apkalbinėju. Bet bendras samprotavimų fonas tas, kad koridorių, kuriuo žmonės galėjo išeiti, armėnai visgi paliko. Kokia tada prasmė jiems šaudyti? Tuo labiau teritorijoje netoli Agdamo, kur tuo metu buvo pakankamai pajėgų, kad išeiti ir padėti žmonėms. Arba tiesiog susitarti, kad taikūs gyventojai išvyksta. Tokia praktika buvo visą laiką.“
Tais pačiais 1992 metais žurnalas „Žiburėlis“(„Огонёк“) rašė:
„Chodžaly puolimas nebuvo netikėtas, apie tai, kad jis yra rengiamas buvo gerai žinoma Baku. Žinojo ir apie Askerano koridorių, kurį suteikė armėnų pusė taikių gyventojų evakuacijai.“
Taip pat azerbaidžaniečių žurnalistas Einula Fatulajevas straipsnyje „Karabacho dienoraštis“ pabrėždavo:
„Prieš keletą dienų iki puolimo armėnai nuolat per garsiakalbius perspėdavo Chodžaly gyventojus apie planuojamą operaciją, siūlydavo jiems palikti miestelį ir išeiti iš atsupties per humanitarinį koridorių palei Kar-Kar upe. Pasak pačių chodžaliečių, jie pasinaudojo koridoriumi, ir tikrai, už koridoriaus esantys armėnų kariškiai į juos nešovė... Spėliojimai apie tai, kad armėnų koridoriaus nebuvo, neturi pagrindo. Koridorius tikrai buvo, kitaip visiškai apsupti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio chodžaliečiai niekaip negalėtų praplėšti žiedo ir išeiti iš apsupties.“
Šita medžiaga buvo opublikuota laikraštyje „Realusis Azerbaidžanas“ 2005 metais. Po dvejų metų, 2007 metais, žurnalistas Einula Fatulajevas buvo areštuotas ir jis iki šiol, jau septintus metus yra kalėjime.
Chodžaly gyventojai tapo kovos už valdžią Azerbaidžane įkaitais. Reikėjo įmesti į mėsmalę savo tautą, kad apkaltinti valdžią, ir gudrybių keliu, paprastų piliečių gyvenimų kaina nuversti seną vyriausybę ir valdyti šalį. Kas ir buvo padaryta.
Tais pačiais 1992 metais už dvejų savaičių po įvykių Chodžaly Mutalibovą privertė atsistatydinti. Dar už trijų mėnesių, jau tų pačių metų birželį, į valdžią atėjo nacionalistas pantiurkistas Abulfazas Elčibėjus, kuris tik metus išbuvo valdžioje, taip ir neišplovęs kojų Sevano ežere, kaip jis to norėjo. Prasidėjo Alijevo epocha.
Tiesą apie įvykius Chodžaly pasakojo ne tik tie, apie ką aš parašiau, bet ir dešimtys kitų liudininkų, politikos ir karo veikėjų. Galima pasiskaityti Tautinio fronto Agdamo skyriaus valdybos narį Rustamą Gadžijevą laikraščio „Žinios“(„Известия“) 1992 metų balandžio numeryje. Galima pasiskaityti buvusį Azerbaidžano parlamento vice-spykerį Tamerlaną Garajevą, kuris pasakoja apie įvykius leidinyje „Veidrodis“ („Зеркало“) 1992 metų balandžio 4 d. Arba azerbaidžaniečių leidinys „Muchalifat“ 1992 metų balandžio 28 d.
1992 metų birželį, mažiau nei po penkių mėnesių po vasario įvykių Chodžaly, taip ir nenustatytomis aplinkybėmis žuvo Čingizas Mustafajevas – vienintelis žurnalistas ir operatorius, filmavęs turkų meschetinų kūnus iki jų išniekinimo. Dar kovo mėnesį jis prisipažino tai pačiai čekų žurnalistei Daniai Mazalovai, kad bijo dabar vaikščioti po Baku be neperšaunamos liemenės. Operatoriaus baimę sukėlė tas suvokimas, kad jis pats jau buvo potenciali grėsmė. Teoriškai Čingizas Mustafajevas galėjo prisipažinti, kad praėjus keletai dienų po savo pirmojo filmavimo, jis grįžo į Agdamą, tai lavonai jau buvo išniekinti iki neatpažinimo, ir jų atsirado daug daugiau.
Tokiu būdu visos vidaus politinės intrigos, kuriomis tada buvo kupinas Azerbaidžanas, visa šita negailestinga kova už valdžią, visi prisipažinimai ir paskesni neigimai, visos tos mįslingos liudininkų mirtys ir jų areštai, žodžiu, visa tai jau kalbėjo už save. Vienu žodžiu, visa tai buvo pateikta kaip „armėnais įvykdytas Chodžaly genocidas“.
Ir pabaigai. Už visą savo ilgaamžią istoriją pasaulio bendruomenė nežino kitų tautų sunaikinimo armėnais atvejų, ko nepasakysi apie tiurkus... o genai yra paveldimi.
Norėčiau paprašyti kiekvieną iš jūsų pagerbti žūvusiųjų taikių Chodžaly gyventojų atminimą, be kaltės nužūdytų moterų, senelių ir vaikų, tapusių savo tautos valdžios aukomis. Ten, danguje, jie žino tiesą kas atėmė jų gyvenimus, kaip ir tie azerbaidžaniečiai, kurie papasakojo tiesą apie Chodžaly ir paslaptingai žuvo. Sviesus atminimas visiems Karabacho karo taikiems gyventojams.
______
Šaltinis: Informacinė analitinė pažintinė bendruomenė „Antikirvis“
Tai aš tau galiu priminti, kas pradėjo tuos "etninius valymus", o paprasčiau šnekant - sukūrė pretekstą azerbaidžaniečių apkaltinimui jais. Dabar jau yra įrodyta, kad Sumgaito pogromus suorganizavo KGB ir panarmėnistai iš "Karacho" komiteto, nes jiems reikėjo, kad du šimtai tūkstančių armėnų, kurie buvo patogiai įsitaisę Baku, pajudėtų į jų jau tada - dar sovietiniais laikais aneksuotą Karabachą ir taip pakeistų jame etnodemografinį balansą. Yra žinomos net konkrečių provokatorių pavardės, kurie nurodydavo azerų kriminaliniam elementui savo tautiečių butus. Turtingesni armėnai buvo informuoti iš anksto, todėl jie spėjo parduoti butus ir išvykti iš Baku dar iki pogromų pradžios.
Dabartinė Armėnija irgi įkurta azerbaidžaniečių žemėse, nes armėnų etninės teritorijos nėra visai - yra tik rusų jais apgyvendintos gruzinų ir azerbaidžaniečių žemės. Visi senoviniai vienuolynai ir bažnyčios dabartinėje Armėnijoje ir Azerbaidžane - tai Kaukazo albanų (agvanų) palikimas, kuri įžūliai savinasi armėnai, niekad nieko bendro su Kaukazu neturėję. Šita Jums pasakys bet kuris objektyvus istorikas.
Na, su tais kišimais į subinę galėtum taip lengvai ir neišsiduoti savo armėniškos kilmės su tokiais jūsų papročiais...
Ernestai, ką, vėl sanitarai palatos durų neužrakino?
Macui Kacui - bla bla bla, į temą ką nors atsakyti sugebate?
Mano? Jūs dažnai ant galvos krentate?
"Kacui" - Gaideli gal tau priminti nuo kurios konkrečiai vietos prasidėjo etniniai valymai ir kas juos pradėjo?
History Kacui - kretinuk negasdink,reik visišku imbicilu būti, kad grasinti inete ir pasidomėk dar sykį istorija, kur pvz debilėli gyvenimo pabaigoje buvo apsistojęs Kartaginos karvedys Hanibalas ir t.t. O kiti tavo pezalai man labai primena šovinistinius lenkų pezalus apie lietuvių kalbą. Tad susikišk savo šovinistinį kretinizmą sau į subinę, gal malonumą patirsi, nurimsi.
Jo jo. Ir šiame mieste nesančių armėnų pogromams vadovavo pats Gamzajevas, ar ne?
Galėtų Armėnijos ambasada Vilniuje daugiau fantazijos parodyti. Bet matomai negali.
Galėtų Armėnijos ambasada Vilniuje daugiau fantazijos parodyti. Bet matomai negali.
REKLAMA
REKLAMA
M.Gamzajevas: negyjanti Azerbaidžano žaizda - Chodžaly tragedija