Finalas tikriausiai būtų daug įdomesnis, bet Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkų jėgas išsunkė alinantis pusfinalis su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Gal klaipėdiečiai būtų turėję daugiau energijos, bet finale jie turėjo verstis be dviejų svarbių traumuotų krepšininkų Arno Butkevičiaus ir Donato Zavacko (pastarasis tik epizodiškai žaidė paskutiniame mače).
Neabejoju, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ finale būtų „pasispardęs“ kur kas rimčiau, gal net nugalėjęs „Žalgirį“, nes sostinės ekipos atsarginių žaidėjų suolelis kur kas ilgesnis nei „Neptūno“.
Daugeliui žalgiriečių, taip pat jų sirgaliams pergalės džiaugsmas būtų kur kas saldesnis, jei finale būtų sudorotas didžiausias priešas – „Lietuvos rytas“. Tačiau vilniečiai gali kaltinti tik patys save – jie pusfinalio serijoje užtikrintai nelaimėjo nė vienos dvikovos prieš „Neptūną“, nors prieš tai šį sezoną sostinės komanda klaipėdiečius nugalėjo keturis kartus iš penkių. Uostamiesčio klubo trenerių štabas mūšiui pasirengė geriau nei „Lietuvos ryto“ strategai.
„Neptūnas“ – dar ne grandas
Jau kelinti metais iš eilės džiūgaujame, kad daugelis LKL komandų sustiprėjo, kad padaugėjo nenuspėjamų rungtynių, kad net autsaideriai gali įkąsti favoritams. Taip, tai tiesa, tačiau taip nutiko ir dėl to, kad susilpnėjo stipriausi šalies klubai. Ir šį sezoną „Žalgiris“, nors ir pateko į Eurolygos „Top 16“ etapą, jame žaidė apgailėtinai. „Lietuvos ryto“ pasirodymą Europos taurės turnyre apskritai galima pavadinti gėdingu. Europos fronte neblogai atrodė tik „Neptūnas“.
Paskui „Žalgirį“ velkasi ilgas skolų šleifas, vėl akis badė ekipos komplektavimo klaidos. Užkulisiuose kalbama, kad kauniečiams gali pagelbėti Lietuvą sudrebinęs prekybos tinklas „Lidl“, kurį reklamuoja Arvydas Sabonis ir kuris jau parems Lietuvos jaunuosius krepšininku.
Šio tinklo atėjimas į mūsų šalį itin nenaudingas „Lietuvos ryto“ ekipai, kurios viena pagrindinių rėmėjų „Norfa“. Šio prekybos tinklo gyvenimą gali smarkiai apkartinti būtent „Lidl“. Vilniaus klubas bus pasmerktas pralaimėjimams, jei ir toliau treneriai bus keičiami kaip kojinės. Seniai pribrendo laikas pasirinkti tinkamą strategą ir leisti jam dirbti ilgiau nei vieną sezoną.
Tenka sutikti su trenerio Šarūno Sakalausko teiginiu, kad „Neptūnas“ dar netapo trečiuoju Lietuvos krepšinio milžinu, nors LKL finale pasirodė antrą kartą per pastaruosius trejus metus. Klaipėdos klubui verkiant reikia didesnio biudžeto, kad jau prieš sezoną būtų keliamas tikslas tapti čempionu.
Pasitempė ne visi klubai
Į pirmąjį ketvertą antrus metus iš eilės pateko Utenos „Juventus“, nors šį sezoną Prienų-Birštono „Vytautas“ turėjo galingesnę sudėtį. Vienas Utenos klubo vadovų Žydrūnas Urbonas sugeba suburti komandą lyg vieną kumštį ir turi puikią uoslę rinkdamasis trenerius. Praėjusį sezoną jis pasikvietė D. Adomaitį, o šįkart Antaną Sireiką, kurį kai kas jau buvo nurašęs. Būtent šie vairininkai buvo svarbiausia uteniškių sėkmės priežastis.
Palyginti su praėjusiu sezonu, nemenką žingsnį į priekį ir vadybos, ir žaidimo lygio aspektais žengė Panevėžio „Lietkabelis“. Tai rodo ir smarkiai išaugęs ekipos rungtynių lankomumas. Ypač daug prie to prisidėjo krepšinio fanatikas klubo prezidentas Alvydas Bieliauskas. Jei Kazys Maksvytis prie šio klubo vairo būtų stovėjęs nuo sezono pradžios ir jeigu sunkios traumos nebūtų patyręs pagrindinis aukštaūgis Artūras Valeika, manau, panevėžiečiai reguliariajame sezone galėjo užimti 4-5 vietas.
Vėl rimta jėga tapo Prienų komanda, tačiau tai įvyko tik bendrovės „Birštono mineraliniai vandenys“ dėka. Ne pačius geriausius laikus išgyvena buvęs pagrindinis klubo rėmėjas „Rūdupis“, o Virginijui Šeškui ir Aurimui Bartuškai iškaulyti padoresnę sumą komandai iš savo draugų ir pažįstamų tampa vis sudėtingiau. Taip, taip, klubui pinigus renka ir ekipos vyriausiasis treneris.
Džiugu, kad prieniškiai ir toliau išlieka lietuviškiausia šalies komanda. Jei ne Vilmanto Dilio trauma, „Vytautas“ nebūtų kvietęs ukrainiečio Serhijaus Zahrebos. Daugmaž tame pačiame lygyje kaip ir praėjusį sezoną išliko „Šiauliai“ bei Kėdainių „Nevėžis“.
Didoką žingsnį atgal žengė Pasvalio „Pieno žvaigždės“ ir Alytaus „Dzūkija“, nors abu klubai turėjo aukšto lygio treneris – Mantą Šernių ir Andrejų Urlepą. Sumažėjo šių ekipų biudžetai. Pasvalio ir Prienų klubai panašūs tuo, kad itin mažai dėmesio skiria savo sirgaliams ir iš esmės nedaro nieko, kad jų padaugėtų.
Kita vertus, smagus dalykas šį sezoną tas, kad beviltiškai pralaiminčių komandų, kokia 2014-2015 m. buvo „Mažeikiai“, nepamatėme. Net ir vos po aštuonias pergales šventę „Nevėžis“ bei „Dzūkija“ dažniausiai netapdavo varžovų patrankų mėsa. Štai kėdainiškiai svečiuose nukovė „Žalgirį“, „Juventus“, „Vytautą“. Uteniškius bei du sykius prieniškius nugalėjo ir alytiškiai.
„Dzūkija“ tik per pratęsimą nusileido „Lietuvos rytui“, kartą įnirtingai kibo į atlapus žalgiriečiams. Nemažai dvikovų Kėdainių ir Alytaus ekipos pralaimėjo labai mažu skirtumu. Viliuosi, kad ir kitą sezoną LKL pirmenybėse neišvysime beviltiškų autsaiderių.
