„Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas tu esi“ – taip teigė apie futbolo rašęs publicistas Eduardas Galeano. Įdomu, ką po trečiadienio pasirodymo jis būtų pasakęs apie Lietuvos futbolo rinktinę? Aišku viena – nieko labai teigiamo.
Bandant apibūdinti trečiadienio vakarą Lietuvos futbolui, į galvą šauna vienintelis žodis – tragedija. Lietuvos rinktinė triuškinančiu rezultatu 1:4 nusileido Rusijos futbolininkams, kurie iš esmė lyg ir turėtų būti mūsų principiniai varžovai, o Baltijos lygoje kovas ketvirtfinaliuose tęsiančios mūsų šalies klubinės ekipos ir vėl leidosi žeminamos kadaise lygiaverčiais varžovais net nelaikytų latvių.
Nors treneris Algimantas Liubinskas į kamerą žadėjo, kad tiek Čekijoje, tiek Vokietijoje rungtyniaujant su Rusijos ekipa mūsiškiai kausis tarsi Stalingrado mūšyje, tačiau nieko panašaus neišvydome. Mūsų gynybiniai įtvirtinimai buvo pernelyg menki, saugų linijoje savo žaidimu išsiskyrė vienintelis Saulius Mikoliūnas, o puolėjai eilinį kartą šaudė tuščiais šoviniais. Tiesa, galima guostis nebent tuo, kad šįkart lietuviai tikrai nesiruošė sėdėti užsidarę gynyboje ir tik retkarčiais kontratakuoti, bet patys ėjo ieškoti laimės prie varžovų vartų. Deja, tos laimės būta mažai.
Eilinį kartą galima grįžti prie klausimo, ką gi rinktinės pagrindinėje sudėtyje veikia Robertas Poškus? Pasikartosiu darsyk, mano manymu, rinktinė jokiu būdu neturi būti sanatorija savo formą atgauti bandantiems futbolininkams.
Stebint Roberto žaidimą, norom nenorom pradedi abejoti lietuvių liaudies patarle, kad ir lazda kartais iššauna. Panašu, kad netrukus lietuvių kalboje gali prigyti ir naujas priežodis „šaudo kaip Poškus Dievui į langus“. Taip, net ir geriausi puolėjai kartais neišnaudojo puikių galimybių, tačiau Robertas jau ne pirmą ir ne antrą kartą iš kelių metrų siunčia kamuolį bet kur, tik ne į vartus. Menką pliusą šiam puolėjui galima uždėti nebent už tikslų perdavimą pirmajame kėlinyje Mantui Savėnui, po kurio smūgio ir buvo pelnytas vienintelis įvartis. Tačiau, jei R. Poškus per šią draugiškų rungtynių seriją tikėjosi sudominti kurio nors klubo skautus, vargu ar jam tai pavyko. Na nebent jis norėtų žaisti Lietuvoje arba kaimyninėje Latvijoje.
Mūsų rinktinės puolėjams vertėtų mokytis iš ruso Romano Pavliučenkos. Rinktinės treneriai galėtų vaizdo įrašą, kai buvo pelnytas 3 Rusijos rinktinės įvartis, rodyti ir rodyti mūsų atakų užbaigėjams: pirmu lietimu Romanas susistabdė kamuolį ore, o antru, nenuleisdamas jo ant žemės, pasiuntė tiesiai į lietuvių vartus. Tačiau vargu, ar ir tai padėtų.
Dabar įdomus lieka kitas klausimas – kiek A. Liubinskas kęs tokį R. Poškaus žaidimą ir aklai postringaus, kad esą nėra ką kviesti į jo vietą. Laimei, atrankos į Pasaulio čempionatą varžybose bent jau turėsime Andrių Veličką, kuris labai tikiuosi žais atakos smaigalyje, o Tomas Danilevičius galės rungtyniauti kiek labiau atsitraukęs į aikštės gilumą.
Kalbant apie rinktinės gynybą, itin didelių priekaištų nenusipelno nebent Deividas Šemberas, per kurio ginamą dešinįjį kraštą rusai atakavo rečiausiai. Tuo tarpu priešingame gynybos flange rungtyniavęs Tadas Papečkys akivaizdžiai nespėjo su greitesniais rusų krašto saugais, kurie itin laisvai įkirtinėdavo į mūsų baudos aikštelės prieigas. Stebint T. Papečkį kartais atrodydavo, kad šis gynėjas apskritai pernelyg atsainiai žiūri į savo pareigas ir stengiasi neeikvoti per daug jėgų. Klausimas A. Liubinskui: kodėl T. Papečkys buvo pakeistas tik 84 min., nors jo gynybos kraštas dažnai buvo tarsi kiauras rėtis?
Viduryje žaidžiantys Andrius Skerla bei Tomas Žvirgždauskas atrodė kiek pavargę ir taipogi dažnai net nesugebėdavo suartėti su kamuolį turinčiais Rusijos žaidėjais. Rusijos rinktinė atakuodama gavo per daug laisvės ir pasirinkimo galimybių ir tik dėl to, kad šios komandos atakos taipogi dažnai būdavo ganėtinai statiškos arba pernelyg individualistinės, ypač pirmajame kėlinyje, mūsų ekipai pavyko išvengti dar didesnių gaisrų prie savo vartų.
Saugų linijoje pagyrų nusipelno nebent Saulius Mikoliūnas, kuris ne tik grasė Rusijos gynybai individualiais reidais, tačiau ir tolimu smūgiu sudrebino varžovų vartų skersinį. Mantas Savėnas pelnė įvartį, tačiau daugiau niekuo neišsiskyrė. Itin trūko atakas aštrinančių šio saugo perdavimų bei nestandartinių sprendimų.
Atraminis saugas Ignas Dedura puolant apskritai pastebimas nebuvo, o dešinėje rungtyniavęs Deividas Česnauskis taipogi niekuo išskirtinio nepademonstravo, o antrajame kėlinyje atrodė akivaizdžiai pavargęs bei buvo pakeistas.
Tad, reziumuojant mūsų rinktinės sužaistų 4 rungtynių ciklą, galima teigti, kad po įspūdingų pergalių prieš Ukrainą ir Gruziją esame akivaizdžiai nuleisti ant žemės. Pastarosios rungtynės atskleidė akivaizdžias spragas mūsų žaidime bei parodė tai, kad A. Liubinsko filosofija jau atrodo yra galutinai išsisėmusi ir nieko naujo mūsų šaliai pasiūlyti negali. Reikia kažko naujo, reikia specialisto, kuris į Lietuvos rinktinės perspektyvas galėtų žvelgti ilgalaikėje perspektyvoje.
Beje, prie viso trečiadieninio nacionalinės rinktinės košmaro dar prisidėjo ir katastrofiškas mūsų klubinių ekipų pasirodymas Baltijos lygoje. Taip, galima teigti, kad šis turnyras nėra svarbus, tačiau begėdiškai prarasti savigarbą rungtyniaujant su latviais yra pernelyg žema. Marijampolės „Sūduva“, kurią latviai žemina kaip tik nori, patyrė sutriuškinimą (0:3) Ventspilyje, o gilioje krizėje esantis Vilniaus „Žalgiris“ savo stadione 2:4 pripažino Rygos „Skonto“ pranašumą.
