O vis dėl to Lietuvai naujos darbotvarkės reikia. Tačiau ne filosofiniais išvedžiojimais grįsto kažkokio žvilgsnio kažkur į ateitį, nes jau marios laiko buvo paleista vėjais į ją bežiūrint ir nieko geresnio nesulaukiant, bet gyvenimiškos, tikroviškos, įvykdomos ir kiekvienam Lietuvos piliečiui naudą duodančios darbotvarkės šiandien. Jos būtinybę skatina daug priežasčių, tačiau, mano supratimu, trys jų Lietuvai lemtingos. Tai lietuvių tautos išlikimas, Lietuvos atsiribojimas nuo Rusijos priklausomybės naftos, dujų ir elektros energijos srityse ir Europos sąjungos (ES) skiriamų lėšų prasmingas panaudojimas Lietuvos žmonių ekonominei gerovei kelti. Jų aptarimą pradėsiu nuo trečiosios.
Nebuvau ir nesu priešingas Lietuvos politikų žvilgsniui į Vakarus ir ieškojimui pavyzdžių Lietuvos valstybei brandintiti, tačiau manau, kad turi būti ir jų atranka, nes ten apstu ir mums ne taip jau naudingų, todėl ir nesektinų, pavyzdžių. Tarp jų - ir vadinamos globalizacijos vardu ypač įkyriai mums brukamas tautas naikinantis kosmopolitizmas. Iš tikrųjų Lietuvos valstybė neturi būti nei rytietiška, nei vakarietiška, taip pat nei pietietiška, nei šiaurietiška, bet savita, per tūkstančius metų visapusiškai išsivysčiusios ir susibrandinusios lietuvių tautos kūrinys su sava kalba, kultūra, papročiais bei tradicijom, taip pat ir gyvenimo būdu. Lietuvos įsijungimas į NATO turi būti suprantamas tik kaip užsitikrinimas saugumo, o į Europos sąjungą (ES) - tik siekis ekonominės gerovės. Nors ir būdama ES narė, Lietuva neturi tapti Briuselio tarnaite, bet likti savarankiška nepriklausoma valstybe. Suprantama, narės įsipareigojimai Europos sąjungai yra ir narystės taisyklės, ypač paramos naudojimo atvejais, galioja. Gaunamų lėšų paskirstymas bei panaudojimas turi būti sąžiningas, tik pagal iš anksto numatytą bei su ES sutartą paskirtį, ir tenka apgailestauti, kad iki šiol jis toks nebuvo. Ar šis klausimas bus į konservatorių siūlomą darbotvarkę įrašytas? O iš tikrųjų jis kaip tik turėtų būti smulkmeniškai aptartas ir lėšų paskirstymui bei panaudojimui turi būti numatyta stropi Seimo priežiūra. Smulkiai aptarti turėtų būti ir kiti savarankiškumą liečiantys klausimai. Pvz., euro įvedimas. Ar Lietuvai šio pinigo reikia? Kodėl mums negeras kaip tik valstybės savarankiškumą pabrėžiantis litas? Juk ne visos ES narės savo pinigą iškeitė į eurą. Kodėl jų pavyzdžiu negali pasekti ir Lietuva?
Kitas jautrus, į naują Lietuvos darbotvarkę įrašytinas ir jau skubaus sprendimo reikalaujantis, klausimas yra naftos bei dujų naujų šaltinių paieška ir jau daug metų vėluojamos branduolinės jėgainės bei taip pat vėluojamų elektros tinklų statyba į Vakarus, siekiant atsiribojimo nuo šiomis priemonėmis jau mus smaugiančios Rusijos. Tai užsienio politikos vykdytojų uždavinys ir svarbos bei pirmumo atžvilgiais jis turėtų būti pačioje viršūnėje. Nesuprantu, kaip šios politikos vairuotojai, įskaičiuojant ir patį Prezidentą Valdą Adamkų, gali girtis veiklos sėkmingumu, nė piršto nepajudinę šiai jau rimtą pavojų Lietuvos nepriklausomybei keliančiai padėčiai pašalinti. Kartu su šiuo uždaviniu naujoje darbotvarkėje turi lygiuotis ir kitas svarbus klausimas - derybos dėl okupacijos padarytos žalos atlyginimo. Tai taip pat užsienio politikos vairuotojų uždavinys, ir sunku suprasti, kodėl apie jį irgi tik tūpčiojama proginiais prisiminimais, tačiau nieko daugiau nedaroma. Būdinga, kad šiuo tūpčiojimu pasitenkina ir jo sumanytojai bei pagrindiniai puoselėtojai konservatoriai, kurių, jeigu tiksliai prisimenu, pastangomis buvo apskaičiuota žala ir Seime priimtas atitinkamas įstatymas. Tad ar ne jų atsakomybė būtų rūpintis ir įstatymo vykdymu? Šio reikalo neužmiršom, prieš kelias dienas pareiškė Prezidentas Valdas Adamkus. Tai kodėl, gerbiamas užsienio politikos vadove, nieko nedarai, gali būti jam konservatorių klausimas ir kartu paraginimas derybas pradėti, net patiems pasisiūlant į talką, jeigu Prezidentūros bei jo vadovaujamos diplomatijos aplinkoje jėgų per mažai.
“Ar išliks lietuviai ir Lietuva”? - prieš pustrečių metų viešai klausė garsus lietuvių tautos patriotas, visiems lietuviams žinomas dėl Lietuvos laisvės kovotojas, už šią veiklą okupantui kalėjimu užmokėjęs, Petras Plumpa. Tokiu klausiamu pavadinimu piliečių judėjimo “Kitas pasirinkimas” tinklapyje “ www.piliečiai.lt” 2005. 8. 31 išspausdintame rašinyje Plumpa išsamiai išryškino pavojų lietuvių tautai išnykti savoje valstybėje dėl jos valdžių vedamos lietuviams žalingos politikos. Jau dešimtmetis, kai šį klausimą savo rašiniuose keliu ir aš. Dabar jų - jau šimtai tūkstančių. Kaip pagrindinę lietuvių tautos nykimo, tiksliau – naikinimo, priežastį Petras Plumpa nurodo kaip tik tuos išsvajotus, Lietuvai vadovaujančių politikų garbinamus ir pamėgdžiojamus Vakarus bei jų mums peršama globalizacija vadinamą pasaulėjimą ir jo puoselėjamą labai menko lygio pseudokultūrą, kuri žlugdo per amžius išvystytą lietuvių tautinę kultūrą kartu su kalba, jos tarmėmis, dainomis, muzika, švenčių papročiais ir t,t. “Kartu su globalizacija atkliokianti pseudokultūrinė kolonizacija visa tai nuolat tirpdo, o sunaikintą autentišką mūsų tautinę kultūrą vargu ar kada nors bus galima atgaivinti. Tai neįkainuojamas praradimas, nes su kultūros žlugimu kaip asmenybės nuvertėja ir žmonės. Būtent šis pastarasis masiškai besireiškiantis praradimas yra baisiausias, nes paskui jį eina pačios tautos išnykimas. Tokio nuvertėjimo požymiai matomi ne tik miestuose, bet ir visuose Lietuvos kaimuose ir visose amžiaus grupėse,” - rašo Petras Plumpa, primindamas dar 300 tūkstančių lietuvių netektį jaunų žmonių bėgimu iš Lietuvos. Jis taip pat nurodo, kaip su šiomis negerovėmis reikia kovoti. Pagrindinėmis priemonėmis tokiam vyksmui stabdyti Plumpa laiko lietuvišką šeimą, lietuvišką mokyklą ir susipratusius lietuvius kultūrininkus, ir labai apgailestauja, kad nei vyriausybė, nei Seimas į šias atsparas nekreipia dėmesio, lyg lietuvių tautos nykimas jiems visiškai nerūpėtų. Pagal jį, Prezidento tikslas irgi yra tik pasauliui atskleisti Lietuvos įvaizdį ir parodyti, kas yra Lietuva. Tarp daugelio vertingų siūlymų, kurių kiekvienas tiktų konservatorių ruošiamai naujai darbotvarkei, Petras Plumpa didžiausią dėmesį kreipia į tautinio auklėjimo bei Tėvynės pažinimo kurso įvedimą į Lietuvos mokyklas, padarant jį taip pat privalomą, kaip ir lietuvių kalbos kursas. Tai labai blaivus galvojimas ir taikli pastaba. Mano nuomone tai būtų pati svarbiausia Lietuvos naujos darbotvarkės dalis ir pats didžiausias šiais metais išrinkto naujo Seimo bei jo sudarytos naujos vyriausybės rūpestis, pirmas rimtas nykstančios lietuvių tautos gelbėjimo ratas.
