Nejau nejaugi šis mėnulis,pilnatis kalčiausia,
kai naktį šneka medžiai ir laukai drėgni.
Akmenys prie vienas kito glaudžias ,
debesys sukritę pažemiui pikti.
Kas leidžia šioms spalvoms nušvisti
ir tamsiau mirgėt ražienai rudeniop.
Kas skundžiasi lietaus gausybėmis per naktį -
vandenų atsikvėpimai rimstantys sustingt.
Ir žolynų sėklos vėjyje paskendę
dar nebežino kur suguls,sudygs..,sugrįš.
Žemėje šventovė... TAU RAMYBĖ DVASIAI -
pušys nebeleidžia žalumai pranykt.
.........................................................
Man paskleiskit šviesą šypsenos saulėtos,
saldžiažodį LABAS žengiantys, kur aš.
..........................................................
Linkiu JUMS ramybės...