Beviltiškas, širdį veriantis vaiko klyksmas: „IŠEIKIT IŠ MANO NAMŲ!!!"( Dūžtantis stiklas, žmonių riksmai, triukšmas....);“ PALEISKIT MOČIUTĘ IR DIEDUKĄ!!!“, „ Š L Y K Š T Y N Ė S !!!....." ... Su benzininiais pjūklais buvo išpjautos durys, kitos durys – išlaužtos, stiklinės terasos durys buvo iškapos įrankiais...“. Pareigūnas, plėšiant mergaitę nuo globėjos, bandė ant mergaitės galvos uždėti maišą, bet mergaitė policininkui įspyrė ir nesileido, kad maišas būtų užmautas jai ant galvos ...
Oficialiame lietuviškos vidaus reikalų institucijos pranešime spaudai skaitome, kad: „Policijai pašalinus kliūtis, apie 7.20 val. mergaitė perduota motinai Laimutei Stankūnaitei, dalyvaujant antstolei, Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnams ir psichologei. Mergaitės atžvilgiu policijos pareigūnai prievartinių veiksmų neatliko. Po perdavimo mergaitė jautėsi rami.“ Pasitrynus akis galima dar kartą perskaityti akivaizdų melą, bet jis niekaip nesikeičia, nes virtualioje erdvėje išplitę, platinami ir ateities istorijai išliekantys baisūs vaizdai liudija tikrąją valstybės vardu įvykdyto antpuolio dramą. Maža mergaitė, klykianti iš siaubo, priverstinai kojomis į priekį išnešama iš saugių jos vaikystės namų, grūdama į automobilį, nors prieš tai ji dar su visa savo vaikiška narsa iš visų jėgų gynė žeminamus ir fiziškai žiauriai stumdomus senelius. Močiutė basa buvo ištempta tunto ginkluotų pareigūnų, senelis, užlaužtomis rankomis, tąsomas po gatves... Bet kuris sąžinės likučių nepraradęs specialistas patvirtins, kad mažametė mergaitė patyrė baisų psichinį šoką, kurio pasekmės gali išryškėti tik per ilgesnį laiką.
Tačiau jau po valandos, tarsi burtų lazdele mostelėjus, žiniasklaidą apskriejo idiliški vaizdo įrašai, kuriuose mažoji mergytė apatiškai sėdi automobilyje, gabenantį ją į jos naująjį kalėjimą o jai kišamos kažkokių šukuosenų nuotraukos, į kurias ji net nežiūri. Teisingiau tariant, išvarginta ar raminamųjų paveikta, ji net negali į nieką žiūrėti, todėl nuotraukos vikriai kišamos į šalį.
Kas užmokėjo už tokias brangias „laimingos šeimos“ vaizdo įrašų transliacijas ir labai plačios, gerai bei sparčiai organizuotos informacinės kampanijos paslaugas, nežino niekas, juk pati L.Stankūnaitė - bedarbė, tegaunanti vos 400 litų valstybinę pašalpą. Policijai, teisinėms institucijoms, tyrėjams tai taip pat yra visai neįdomu, nes ir toliau platinamas oficialus melas valstybiniu mastu: „Įvykdžius teismo sprendimą ir perdavus mergaitę motinai, policijos pareigūnai toliau vykdo šių asmenų apsaugą, bendradarbiauja su suinteresuotomis institucijomis ir jų pareigūnais, vykdant tolimesnę mergaitės socializaciją.“
Kaip oficialūs, valstybinę tramdomąją galią valdančių institucijų pareigūnai, keistai supranta septynių metų vaiko socializaciją – byloja akivaizdūs faktai: nėra jokių bendraamžių draugų, jokių žaidimų, jokio ryšio su ją išauginusiais ir mylinčiais artimaisiais – tik keli kambariai ir kiemelis, kuriame dar yra atvežtas triušis. Na, kiti garsūs kaliniai dar draugaudavo su paukšteliais ar net peliukais, išlindusiais nugriebti kokio trupinėlio duonos... nes iš tiesų mažoji Deimantė Kedytė yra uždaryta griežčiausio režimo kalėjime, suardant jos bendravimo su bendraamžiais įgūdžius, brutaliai nutraukiant ugdymą, naujų įspūdžių ir žinių galimybes, kurios ir sudaro tikrąjį socializacijos turinį. Kitaip tariant, Garliavoje represinėmis lietuviškų galios struktūrų pajėgomis buvo visiškai sutrypta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią kažkada ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas.
Iš karto po institucinio Garliavos antpuolio, kelios seimūnės nuvyko pasižiūrėti mažosios mergaitės, jau uždarytos įslaptintose patalpose, tarsi gyvos beždžionėlės narve, ir netikėtai paskelbė džiugią naujieną: kokia gražia gelsva spalva išdažytos sienos, net ir kiemelis yra – galima žengti kelis žingsnius. Tokio rinktinio naivumo atvejį yra aprašiusi mūsų literatūros klasikė Žemaitė: “...kiek daug ponų ...ir kokie jie gražūs... !“. Izoliuota ir įslaptinta patalpa, nesvarbu kokiomis spalvomis padailinta, dieną naktį saugoma kaukėtų pareigūnų, visada yra kalėjimas, todėl mažamečio vaiko uždarymas jose – tai psichologinio ir socialinio kankinimo forma, stabdanti jo raidą, nekalbant jau apie ugdymą. Net įkalinimo įstaigose bausmę atliekančių moterų kūdikiai, sulaukę trejų metų, yra perkeliami iš izoliuotų sąlygų į labiau visavertes sąlygas, kad tik įgytų socializacijos įgūdžių ir galutinai nesulaukėtų.
Lietuvos pilietinė visuomenė susidūrė su visai nauju instituciniu reiškiniu, nes šioje išskirtinėje pedofilijos byloje su baisiais teisiniais pažeidimais ir dramatiškomis pasekmėmis, oficialūs valdžios atstovai akivaizdžiai kalba netiesą, kartu naudodami visai neadekvačiais represines priemones.
Nenuostabu, kad šiandien plinta įvairiausi gandai, gąsdinantys Lietuvos žmones, gilinantys priešiškumą tai pačiai valdžiai ir brandinantys labai rimtą socialinį konfliktą. Net ir didžiausi skeptikai jau yra įtikėję, kad aukščiausia Lietuvos teisinė valdžia kažką slepia, dangsto iškreiptus šešėlinės ir neaiškiai pralobusios grupuotės interesus.
Šaunusis kareivis Šveikas su savo absoliučiu paklusnumu imperinėms institucijoms bei jų pareigūnams ir nuolatine silpnaprotiška šypsenėle, sėkmingai atremdavo visas jų tveriamas kvailystes, o ką daryti mums, Lietuvos žmonėms?
Lietuviškasis Armagedonas Pedofilų, užsislėpusių aukščiausių institucinių galių šešėlyje, versija visuomenės sąmonėje kasdien vis labiau stiprėja, nes tiriamoji žurnalistika atveria vis naujų faktų , kad mažametės pusseserės galėjo būti seksuliai išnaudojamos (gydytojos onkologės liudijimas), o valstybinę galią reprezentuojančios institucijos ir atsakingi pareigūnai, daro viską, kad tik stabdytų nepatogias tiesos paieškas.
Iš karto po neregėtai barbariško institucinio Garliavoje gyvenančios šeimos antpuolio, nacionalinio transliuotojo surengtoje laidoje dalyvavę keli teisininkai, tame tarpe ir naujasis vidaus reikalų ministras, piktinosi „akla ir kvaila minia“, kurią ir reikėjo sutramdyti, demonstravo absoliučiai formalias teisės žinias, kurias, atribojus nuo jų bendražmogiško, moralinio turinio, akivaizdžiai atsiveria begalinis bekraštis kafkiškojo absurdo „Procesas“, tik užpildytas jau lietuviško teisinio atsilikimo, institucinio bukumo, nežmoniškumo ir beviltiško provincialumo raizginiu.
Kai valstybėje politinė ir teisinė valdžia tampa savitiksle, institucinės galios struktūros tampa pilietinės visuomenės priešprieša ir pradedamos naudoti jos pačios kontrolei bei brutaliam tramdymui. O kaip giliai šis nuo demokratinių pamatinių vertybių į visai priešingą pusę nukrypęs procesas jau yra įsibėgėjęs – parodo ne tik pavojų mūsų pilietiniam orumui ir laisvei keliantys instituciniai pedofilinės istorijos slopinimo įvykiai ir faktai.
Neišdildomą nacionalinę gėdą yra užtraukusi dar viena lietuviškojo „teisingumo“ institucija, kurios pastangomis į Lukašenkos režimo kalėjimą ilgiems metams yra visai neseniai įmestas vienas žymiausių baltarusių disidentų ir kovotojų už žmogaus teises – Alesius Beliackis. Mūsiškis nevykėlis teisingumo ministras taip ir nesugebėjo suregzti bent kiek aiškesnio atsakymo, kaip atsitiko, kad jo vadovaujama institucija diktatoriaus režimui perdavė konfidencialius bankinius duomenis, kuriuos lyg ir turėtų saugoti save demokratine vadinanti valstybė. Ministro asmeninės atsakomybės – jokios, apie atsistatydinimą – jokio padoraus supratimo.
Dėl šių priežasčių Lietuvos pilietinė visuomenė pati turi prisiminti esanti demokratijos pamatų gynėja ir – reikalauti savo teisių, kurias gina šiuolaikinė europinė viešųjų reikalų tvarkymo politika. Jau prieš dešimtmetį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria buvo patvirtintas Tinkamo administravimo kodeksas, kuriuo Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, jų administracija ir valdininkai turi vadovautis bendraudami su visuomene. Apie jį net žalio supratimo neturi aukšti lietuviški pareigūnai ir politikai, kurie savo vadovaujamose institucijose elgiasi kaip neteisėti savininkai, užgrobę valstybines galias ir piktnaudžiaujantys visais savo įgaliojimais. Neatsakingi Lietuvos institucijų vadovų ir pareigūnų sprendimai bei veiksmai gegužės 17 d. Garliavoje, organizuojant represinį antpuolį prieš taikius gyventojus, pažeidė Europos Ombudsmeno administravimo kodeksą, kuriuo vadovautis privalo visos Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, jų administracija ir pareigūnai, bendraudami su visuomene.
Šis Kodeksas remiasi Europos administracinės teisės principais, būdingais Teisingumo teismo bylų teisei, kuri buvo pačiu necivilizuočiausiu būdu paminta, perduodant mažametę Deimantę Kedytę jos biologinei motinai. Buvo grubiausiai pažeistos šios Europos Ombudsmeno kodekso normos: Straipsnis 6. - Proporcingumas („ Priimdamas sprendimus, pareigūnas turi užtikrinti, kad priemonės, kurių imamasi, yra proporcingos siekiamam tikslui“; Straipsnis 7. - Piktnaudžiavimo galia nebuvimas ).
Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad lietuviškas institucinis Europos Ombudsmeno kodekso laužymas nacionaliniu lygiu taip pat reikalingas išsamaus tyrimo ir bausmių vadovams, iš kurių pati švelniausia – jų atsistatydinimas. Būtent jie savo neatsakingais ir neprotingais sprendimais pažeidė galiojančias europines teisės normas („Proporcingumas“,“Piktnaudžiavimo galia nebuvimas“), todėl mūsų valstybė neabejotinai turės morališkai ir finansiškai kompensuoti mažajai Deimantei Kedytei, jos seneliams ir globėjai už institucinį nežmoniškumą, vykdytą šių metų kovo 23 ir gegužės 17 dienomis. Vakarietiškose Europos Sąjungos valstybėse tai būtų prilyginta nusikalstamoms veikoms, o jas organizavę vadovai – patys teisiami.
Juk neribojama institucinė kvailybė visada yra pavojinga: jei Garliavos antpuolyje, išplėšiant iš namų mažą mergaitę, dalyvavo apie 240 teritorinių ir specializuotų antiteroristinių policijos įstaigų pareigūnų, talžę taikius gyventojus, tai kitą kartą, vėl vykdant kokią nutartį, jie jau atsigabens sunkiąją artileriją ir iš patrankų pradės šaudyti į visų mūsų, Lietuvos piliečių langus? O vidaus reikalų ministras ir vėl tuščiai postringaus, kad „policija vykdė savo funkcijas“, o jos – visada prievartinės...
Tačiau vietoje sąžiningo teisinio pedofilinės bylos tyrimo, lietuviškų institucijų pareigūnai pateikia vis naujus ir naujus akibrokštus: Lietuvos generalinio prokuroro (GP) Dariaus Valio pavaduotojas Darius Raulušaitis, kuris šiuo metu laikinai eina GP pareigas, kreipėsi į Seimą su prašymu panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Neringos Venckienės imunitetą ir leisti ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę. Kreipimasis argumentuojamas nepagarba teismui ir teismo sprendimo nevykdymu po skandalingųjų įvykių Garliavoje, kai vyko jos globotinės perdavimas biologinei motinai Laimutei Stankūnaitei. N. Venckienė neva pažemino Panevėžio miesto apylinkės teismą, taip pat nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo perduoti globotinę motinai.
Čia, matyt, ir bus galutinė moralinė RIBA, kurios pilietinėje demokratinėje visuomenėje peržengti nevalia. Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos valstybėje, privalo galioti teisės normos, ginančios žmogiškas moralines vertybes, o ne iškreiptus vietinių ministerijų ir žinybų dvaro papročius, dangstant jų vadovų asmeninį ir pilietinį neįgalumą.
Akivaizdu, kad teisiniai pedofilinės bylos tyrimo piktnaudžiavimai perauga į antrąjį, ne mažiau necivilizuotą ir barbarišką etapą – institucinį kerštą ir personalinį susidorojimą su sąžiningai dirbančia Lietuvos teisėja Neringa Venckiene, kuriai teko neeiliniai išbandymai, globojant, auginant, saugant jos galimai nužudyto brolio dukrą. Dabar ši atsakomybė tenka visai pilietinei Lietuvos visuomenei, visiems jos žmonėms, branginantiems savo orumą, savigarbą ir saugantiems savo šeimas, valstybę.
Lietuvos pilietinis sąjūdis www.pilietinissajudis.lt Tautinė partija LIETUVOS KELIAS
