Šiuo metu Europos Tarybos planuojamas specialusis tribunolas dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą galų gale bus vertinamas pagal standartus, nustatytus Vokietijoje ir Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo.
Tačiau praktikoje abi šalys susidūrė su sunkumais vykdydamos daugelį vienas kitam prieštaraujančių teismo reikalavimų: reikėjo patraukti į baudžiamąją atsakomybę nusikaltėlius ir panaikinti agresyvios karo politikos bei masinių represijų palikimą, tuo pačiu užtikrinant nacionalinį saugumą augančios tarptautinės įtampos sąlygomis.
Praėjus beveik šimtmečiui paaiškėjo, kad veiksmingesnė priemonė kuriant demokratines institucijas buvo ne visų pareigūnų pašalinimas, o politinė saugumo struktūrų kontrolė, rašo „The Insider“.
Vokietijos ginkluotosios pajėgos ir žvalgybos tarnybos teisiamųjų suole
Vienas iš pagrindinių 1945–1946 m. vykusių Niurnbergo teismo procesų klausimų buvo tai, kiek Trečiojo reicho kariniai vadovai yra atsakingi už nacių nusikaltimus.
Dėmesio centre atsidūrė du aukšto rango karininkai: feldmaršalas Vilhelmas Keitelis ir generolas pulkininkas Alfredas Jodlis, abu užėmę svarbiausius postus Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojoje vadovybėje – (vok. Oberkommando der Wehrmacht (OKW)).
Jie buvo pripažinti kaltais pagal keletą kaltinimų, įskaitant agresyvaus karo veiksmų vykdymą, masines egzekucijas ir nusikaltimus prieš civilius gyventojus.
Teismas ypač pabrėžė, kad jų parašai buvo ant deportacijų, represijų prieš partizanus bei sovietų pareigūnų egzekucijų įsakymų. Abu karininkai buvo nuteisti mirties bausme.
Vis dėlto kalbant apie pačias karines institucijas, teismas pasirinko kitokį požiūrį. Nepaisant įrodymų, kad kai kurie karininkai dalyvavo nusikaltimuose, pačios institucijos nebuvo pripažintos nusikalstamomis organizacijomis.
Teismas pažymėjo, kad personalo sudėtis keitėsi, šios struktūros atliko karines-administracines funkcijas ir neturėjo ideologinės vienybės.
Tokiu būdu buvo padaryta aiški atskirtis tarp institucijų ir jų narių, o tai padėjo pagrindą Vakarų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų atkūrimui, nesuteikiant joms nusikalstamos sistemos tęstinumo statuso.
1947–1949 m. vykusiuose „mažesniuose“ Niurnbergo teismuose, organizuotuose JAV okupacinės valdžios, taip pat buvo siekiama išlaikyti karinių struktūrų teisinį neutralumą, net jei aukšti pareigūnai ir buvo baudžiami griežtai.
Kariuomenės vadai buvo kaltinami sunkiais nusikaltimais okupuotose teritorijose – tarp jų deportacijomis, karo belaisvių priverstiniu darbu, civilių egzekucijomis bei bendradarbiavimu su grupėmis, atsakingomis už masinį žydų naikinimą.
Nors visi kaltinamieji iš Vokietijos kariuomenės buvo apkaltinti agresyvaus karo vykdymu, teismas juos išteisino šiuo klausimu, nes nustatė, kad jie nepriklausė Trečiojo reicho politinei vadovybei.
Vis dėlto dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui dauguma buvo pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, kai kurie – iki gyvos galvos.
Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge taip pat išsamiai nagrinėjo Trečiojo reicho saugumo tarnybų veiklą: SS (vok. Schutzstaffel) – apsaugos būriai, Gestapas (vok. Geheime Staatspolizei) – slaptoji valstybės policija, SD (vok. Sicherheitsdienst) – saugumo tarnyba ir RSHA (vok. Reichssicherheitshauptamt) – Reicho pagrindinė saugumo valdyba.
SS prižiūrėjo ir valdė koncentracijos stovyklas, organizavo masines egzekucijas okupuotose teritorijose, koordinavo deportacijas ir vykdė Holokaustą.
Tarnyba taip pat vadovavo ginkluotiems daliniams – „Waffen-SS“, kurie dalyvavo kovinėse ir baudžiamosiose operacijose.
Gestapas vykdė politinę kontrolę, areštus, deportacijas ir slopino disidentus. SD rinko vidaus ir užsienio žvalgybos informaciją, stebėjo visuomenės nuotaikas ir identifikavo „Reicho priešus“.
Visos šios struktūros buvo sujungtos į RSHA – centralizuotą koordinavimo organą, kontroliavusį visą nacistinės Vokietijos represinį ir žvalgybos aparatą.
Tribunolas paskelbė SS, Gestapą ir SD nusikalstamomis organizacijomis. Tai reiškė, kad priklausymas joms galėjo tapti pagrindu baudžiamajam persekiojimui, jei būdavo įrodytas asmeninis dalyvavimas nusikaltimuose.
Visgi automatinė kaltė nebuvo taikoma – kiekvieno asmens atsakomybė buvo vertinama individualiai. Keli aukšto rango pareigūnai, įskaitant RSHA vadovą Ernstą Kaltenbrunnerį, buvo pripažinti kaltais dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui – jiems buvo paskirta mirties bausmė.
Po karo, įsiplieskus Šaltajam karui, buvusių sąjungininkų santykiai sparčiai blogėjo.
Buvusių nacių žvalgybos pareigūnų patirtis kovoje su Sovietų Sąjunga tapo vertinga, o tai paskatino kurtis pirmąsias pokario Vokietijos žvalgybos tarnybas.
Be to, Niurnbergo tribunoluose apskritai nebuvo nagrinėta Vermachto karinės žvalgybos tarnybos, veikusios nuo 1920 iki 1944 m., veikla.
Ji buvo atsakinga už užsienio žvalgybą ir kontržvalgybą. 1944 m. ši tarnyba buvo panaikinta dėl prarasto pasitikėjimo iš nacių vadovybės pusės, o jos funkcijos perduotos SS struktūroms.
Teisiami asmenys, bet ne institucijos: selektyvi teisingumo logika Japonijoje
Japonijoje sąjungininkai įkūrė atskirą tarptautinį tribunolą – Tokijo procesą (1946–1948 m.), kuriame pirmenybė buvo teikiama militaristinio politinio režimo veikėjų baudžiamajam persekiojimui.
Iš 28 kaltinamųjų visi, išskyrus tris, buvo pripažinti kaltais; septyni, įskaitant buvusį ministrą pirmininką Hideki Tojo, buvo pakarti.
Tačiau nei imperatorius Hirohito, nei imperatoriškoji armija nebuvo teisiami. Šį sprendimą, primygtinai reikalaujant JAV vadovybei, lėmė siekis išvengti socialinių neramumų, kurie galėjo kilti, jei būtų panaikintas svarbiausias valstybės simbolis.
Be pagrindinio teismo proceso Tokijuje, dešimtyse sąjungininkų šalių buvo surengta šimtai atskirų procesų, kuriuose teisti Japonijos kariai už masines žudynes ir karo belaisvių kankinimus – vadinamieji B ir C kategorijų nusikaltimai.
Iš viso buvo nuteista apie 5,7 tūkst. asmenų, 920 – mirties bausme. Šie procesai prisidėjo prie kariuomenės valymo bent jau aukštesniojo ir viduriniojo lygmens pareigūnų atžvilgiu.
Tačiau, kaip ir Vokietijoje, pati kariuomenė išliko nebaudžiamų institucijų ribose.
Skirtingai nei Vokietijoje, Japonijos saugumo tarnybos nebuvo atskirai tiriamos, ir nė viena iš jų nebuvo paskelbta nusikalstama organizacija.
Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo metu Japonija turėjo plačiai išplėtotą represinių ir žvalgybos struktūrų tinklą: Kempeitai (karo policija), Tokkeitai (laivyno karo policija), Tokko (civilinė politinė policija) ir Tokumu Kikan (karinė žvalgyba).
Kempeitai ir Tokkeitai palaikė drausmę kariuomenėje, vykdė represijas okupuotose teritorijose. Tokko stebėjo politinius judėjimus, persekiojo opoziciją, ypač kairiuosius ir disidentus.
Tokumu Kikan buvo atsakinga už žvalgybos ir sabotažo operacijas Kinijoje, Indijoje, Mandžiūrijoje ir SSRS, įskaitant paramą antikomunistiniams ir antikolonialistiniams judėjimams.
Šios tarnybos veikė itin žiauriai – vykdė masines represijas, kankinimus, įskaitant karo belaisvių kankinimą.
Vis dėlto Tokijo tribunolas nevertino šių tarnybų atsakomybės kaip organizacijų – sisteminė kaltė buvo ignoruota.
Kaltinimai ir nuosprendžiai buvo skirti tik pavieniams vadovams – pirmiausia Hideki Tojo ir karo nusikaltimais kaltintiems generolams.
Bausmė be likvidavimo
Po karo, kai Tarptautinis tribunolas baigė darbą (1946 m.), Vokietijos ir Japonijos okupacinėms administracijoms iškilo praktinis klausimas: kaip likviduoti buvusių militaristinių režimų personalo bazę ir užkirsti kelią senojo elito sugrįžimui į valdžią?
Nors valymo (denacifikacijos) kampanijos prasidėjo ryžtingai, jos greitai pasirodė esančios nenuoseklios ir trumpalaikės.
Vokietijoje pagrindine priemone tapo denacifikacijos politika, kuri buvo vykdoma sąjungininkų okupacinės valdžios priežiūroje.
Ji buvo taikoma ne tik nacių partijos nariams, bet ir kariškiams, policininkams, valstybės tarnautojams, mokytojams ir verslo atstovams.
Iš esmės kiekvienas, ėjęs svarbias pareigas nacių režimo laikais, turėjo užpildyti išsamų klausimyną.
Tačiau kariuomenės struktūrose denacifikacija greitai susidūrė su kliūtimis. Dėl kvalifikuoto personalo trūkumo, ypač žemesniojo ir viduriniojo rango karininkų tarpe, didelė dalis buvusių pareigūnų išvengė rimtų pasekmių.
XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo buvusių karininkų reabilitavimo procesas: Šaltojo karo sąlygomis JAV ir Jungtinė Karalystė pradėjo skatinti Vakarų Vokietijos įsitraukimą į NATO – žingsnis, kuris buvo neatsiejamas nuo naujų ginkluotųjų pajėgų sukūrimo.
1955 m. Vokietijoje buvo įsteigta personalo atrankos komisija (vok. Personalgutachterausschuss), kuri tikrino visus kandidatus į pulkininko ir aukštesnio rango karininkų pareigas.
Sprendimų priėmime dalyvavo ir antinacinio pasipriešinimo nariai. Iš 553 buvusių Vermachto karininkų paraiškų 51 buvo atmesta – dažniausiai dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose ar kitų kompromituojančių biografijos detalių.
Japonijoje iš pradžių valymas buvo net griežtesnis. Po 1945 m. kapituliacijos, generalo Douglaso MacArthuro vadovaujama okupacinė administracija pradėjo didelio masto kampaniją, siekdama pašalinti iš valstybės aparato visus, susijusius su militaristiniu režimu.
Iki 1948 m. apie 717 tūkst. asmenų buvo patikrinti, iš jų daugiau nei 200 tūkst. atleisti iš pareigų. Beveik visa buvusio karinio ir administracinio elito viršūnė buvo pašalinta iš politinio gyvenimo.
Valymo politikai įgyvendinti buvo sudarytos specialios komisijos, atsakingos už bylų nagrinėjimą. Pradinis atrankos etapas buvo griežtas – netgi nuosaikūs politikai, turėję ryšių su karo laikų struktūromis, buvo šalinami iš pareigų.
Tačiau jau 1950 m. šis kursas staigiai pasikeitė. Korėjos karas ir auganti įtampa su SSRS pakeitė prioritetus – nuo bausmės prie stabilumo ir valdymo.
Prasidėjo masinė reabilitacija – iki 1951 m. daugelis buvusių pareigūnų buvo grąžinti į valdžią, verslą ir žiniasklaidą.
Ryškus pavyzdys – Nobusuke Kishi, karo metu buvęs Tojo vyriausybės prekybos ir pramonės ministras, atsakingas už pramonės mobilizaciją Mandžiūrijoje.
Po karo jis buvo suimtas kaip A klasės karo nusikaltėlis, bet niekada nebuvo teisiamas. 6-ajame dešimtmetyje jis sugrįžo į politiką ir net tapo Japonijos ministru pirmininku.
Kaip sukurti naujas ginkluotąsias pajėgas nesikartojant praeičiai
Iki 1950-ųjų vidurio Vokietija ir Japonija pradėjo formuoti naujas ginkluotąsias pajėgas. Bet kaip jas suvaldyti, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos?
Vakarų Vokietijoje federacinės ginkluotosios pajėgos (vok. Bundeswehr) buvo suformuotos 1955 m. visiškai naujais politiniais pagrindais.
Skirtingai nei Vermachtas, kuris buvo visiškai pavaldus fiureriui, federacinės ginkluotosios pajėgos tapo demokratinės valstybės instrumentu.
Jų ideologinis pagrindas – „uniformuoto piliečio“ koncepcija: kareivis, lojalus ne asmeniui, bet parlamentui ir konstitucijai.
Ši koncepcija buvo įtvirtinta teisiniais aktais – kvareivių įstatymu (vok. soldatengesetz) ir karo teisių gynybos institucijos įsteigimu, siekiant užtikrinti ryšį tarp kariuomenės ir demokratinių institucijų.
Be karinio rengimo, karininkai buvo mokomi teisės, etikos ir politinių sistemų pagrindų.
Tačiau nauja ideologija neišvengiamai susidūrė su senąja personalo baze. Iki 1959 m. iš 14,9 tūkst. federacinių ginkluotųjų pajėgų karininkų daugiau nei 12 tūkst. buvo tarnavę Vermachte.
Iš pirmųjų 24 tūkst. puskarininkių beveik visi turėjo nacistinę tarnybos patirtį. Sukurti funkcionalią kariuomenę be šių specialistų buvo tiesiog neįmanoma.
„Tuo metu tiesiog neturėjome nekaltų darbuotojų“
Pirmoji Vakarų Vokietijos pokario žvalgybos agentūra buvo vadinamoji Gehleno organizacija, įkurta 1946 m. buvusio Vermachto generolo majoro Reinhardo Gehleno.
Karo metais jis buvo atsakingas už žvalgybos veiklą prieš SSRS. Po karo, remiamas JAV karinės žvalgybos, R. Gehlenas pradėjo kurti naują žvalgybos tinklą.
Nors organizacija gavo JAV finansavimą, ji išlaikė didelę autonomiją. Tarp Gehleno analitinio padalinio ir Hermanno Bauno vadovaujamo operatyvinio tinklo nuolat vyko nesutarimai.
1956 m. ši struktūra tapo oficialia Vakarų Vokietijos Federaline žvalgybos tarnyba (vok. Bundesnachrichtendienst).
Kontržvalgybos kūrimas taip pat buvo sudėtingas. Sąjungininkai reikalavo, kad nauja agentūra neturėtų policijos įgaliojimų – tai buvo siekis užkirsti kelią naujo Gestapo atsiradimui.
Todėl 1950 m. buvo įsteigta Federalinė Konstitucijos apsaugos tarnyba (vok. Bundesamt für Verfassungsschutz, BfV), kurios užduotis buvo rinkti ir analizuoti informaciją apie potencialias vidaus grėsmes, bet be teisės vykdyti suėmimus ar kratas.
Personalo atranka buvo viena iš svarbiausių problemų. Iš pradžių sąjungininkai taikė griežtą politiką – neleido buvusiems naciams dirbti vyriausybės tarnyboje.
Tačiau, ypač nuo 1955 m., kai Vokietija atgavo suverenitetą, į tarnybą pradėjo grįžti buvę nacių saugumo tarnybų nariai – kai kurie net į vadovaujančias pozicijas.
Tai sukėlė aštrią kritiką. Tarnybos vadovas Hubertas Schrübbersas, Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos vadovas 1955–1972 m., atvirai atsakė kritikams: „Tuo metu tiesiog neturėjome nekaltų darbuotojų.“
Kaip ir Vokietija, Japonija įdarbino abejotinos praeities darbuotojus
Japonijoje ginkluotųjų pajėgų atkūrimas vyko palaipsniui. Prasidėjus Korėjos karui (1950 m.), JAV okupacinė valdžia įkūrė Japonijos nacionalinį policijos rezervą – 75 tūkst. karių pajėgas, kurios praktiškai veikė kaip kariuomenė.
1952 m. šios pajėgos tapo Nacionalinėmis saugumo pajėgomis, o 1954 m. – Japonijos savigynos pajėgomis (JSDF).
JSDF buvo suformuotos griežtai prižiūrint sąjungininkams, siekiant atskirti naująją kariuomenę nuo militaristinės praeities.
Vadovaujančias pareigas užėmė civiliai, o akcentas buvo dedamas į kariuomenės pavaldumą demokratinėms institucijoms. Buvusiems imperatoriškosios armijos generolams užimti svarbias pareigas buvo neleidžiama, o karinė karjera buvo plėtojama lėtai ir atsargiai.
Simbolinis sprendimas buvo civilio Keizo Hayashi paskyrimas gynybos ministru – tai žymėjo aiškų atsiribojimą nuo buvusios militaristinės hierarchijos.
JSDF veikla buvo grindžiama 9-uoju Japonijos konstitucijos straipsniu, kuris draudžia kariauti ir apriboja pajėgų naudojimą tik savigynai.
1952 m. įkurta Kabineto žvalgybos ir tyrimų tarnyba buvo pavesta rinkti, analizuoti ir teikti informaciją civilinei vyriausybei.
Buvo svarstoma sukurti Japonijos analogą CŽA, bet ši idėja sulaukė stipraus vidaus pasipriešinimo – baimintasi, kad bus atkurtos autoritarinės žvalgybos struktūros. Todėl buvo pasiektas kompromisas: agentūra buvo pavaldi premjerui, negalėjo vykdyti operacijų užsienyje, jos darbuotojai daugiausia buvo iš kitų ministerijų, ypač policijos.
Tuo tarpu vidaus saugumo klausimais rūpinosi 1952 m. įsteigta Viešojo saugumo žvalgybos agentūra, kurios užduotis – aptikti ir stebėti vidaus grėsmes, ypač komunizmą.
Didžiausias iššūkis buvo kvalifikuotų specialistų stoka. Dėl to buvo samdomi buvę nariai iš Japonijos karo metų policijos ir žvalgybos institucijų.
Tai kėlė susirūpinimą, bet alternatyvos nebuvo. Kaip ir Vokietija, Japonija pasirinko kompromisą: patyrę, bet abejotini praeities darbuotojai buvo įdarbinami, jiems taikant griežtus teisinius apribojimus.
Skandalai dėl abejotinos praeities
Nepaisant patikros mechanizmų ir reformų, nei Vokietija, nei Japonija nebuvo apsaugotos nuo viešai iškilusių skandalų, susijusių su karinio ir žvalgybos personalo dalyvavimu karo nusikaltimuose.
Tokie atvejai ypač išryškėjo Vakarų Vokietijoje 1960-aisiais.
Vienas žymiausių – generolas Adolfas Heusingeris, buvęs Vermachto generolas leitenantas, karo metu planavęs operacijas Rytų fronte.
Pokario metais jis tapo pirmuoju Vokietijos federacinių ginkluotųjų pajėgų generaliniu inspektoriumi, vėliau – NATO Karinio komiteto pirmininku.
Kitas reikšmingas atvejis – generolas Hansas Speidelis, kuris karo metu buvo Vokietijos pajėgų Prancūzijoje štabo viršininkas ir įtariamas dalyvavimu represijose bei žydų deportacijose.
Nepaisant to, jis sėkmingai tarnavo Vokietijos federacinėms ginkluotosioms pajėgoms ir galiausiai vadovavo NATO sausumos pajėgoms Centrinėje Europoje.
1963 m. jis buvo priverstas pasitraukti iš pareigų, kaip manoma, Prancūzijos prezidento Charles‘o de Gaulle‘o reikalavimu – Paryžiuje H. Speidelis simbolizavo okupacijos laikų prisiminimus.
Japonijoje – tylos politika vietoj viešos atsakomybės
Tuo metu Japonijoje tokio masto skandalų nebuvo – iš dalies dėl karinių struktūrų slaptumo, bet taip pat ir dėl to, kad visuomenėje beveik nevyko diskusijų apie personalo praeitį.
Skirtingai nei Vokietijoje, kurioje net ir dešimtmečiais po karo kilo debatai dėl atsakomybės, Japonijoje dominavo tylėjimo ir užmaršties strategija.
Buvusių elitų reabilitacija vyko biurokratinių procedūrų rėmuose, dažnai tyliai ir be politinės atsakomybės.
Karių ar pareigūnų biografijos nebuvo plačiai nagrinėjamos, o kariuomenės vaidmuo kare – menkai reflektuotas viešajame diskurse.
Vokietijai ir Japonijai sėkmingai pavyko integruotis į demokratinį pasaulį
Vokietijos ir Japonijos patirtis rodo, kad saugumo pajėgų pertvarka po autoritarinių režimų žlugimo reikalauja ne tik teisinio įvertinimo, bet ir didžiulės politinės valios.
Po to, kai tribunolai nubaudė ryškiausius karo nusikaltėlius, abi šalys susidūrė su realia dilema: kaip sukurti naujas institucijas esant personalo trūkumui ir augančioms išorės grėsmėms?
Pradinis tikslas išvalyti visą saugumo aparatą greitai virto atrankiniu patikrinimu ir ribotu reabilitavimu.
Specialios komisijos, biografinių duomenų analizė ir ideologiniai ribojimai padėjo pašalinti labiausiai kompromituotus asmenis, bet nė viena valstybė nesugebėjo visiškai nutraukti ryšių su praeitimi.
Tačiau svarbiausia – tiek Vokietijoje, tiek Japonijoje galiausiai buvo sukurti veiksmingi teisiniai ir instituciniai saugikliai, kurie užkirto kelią autoritarizmo sugrįžimui.
Saugumo pajėgos tapo griežtai pavaldžios civilinei kontrolei, o jų veikla – reglamentuota demokratiniais principais.
Dėl to abi valstybės, nors ir nesugebėjusios „visiškai išvalyti“ savo elito, sėkmingai integravosi į demokratinį pasaulio tvarkos modelį.
Saugumo struktūrų valymas po Antrojo pasaulinio karo buvo neišvengiamai kompromisinis procesas.
Simbolinės bausmės, nevisiška atsakomybė ir pasirenkamasis „atleidimas“ buvo derinami su siekiu atkurti veikiančias institucijas.
Tačiau demokratinių kontrolės mechanizmų įdiegimas lėmė, kad nei Vokietija, nei Japonija nebegrįžo į agresyvios, autoritarinės valstybės kelią.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
