- Jums tenka lankytis įkalinimo įstaigoje, konkrečiai - nepilnamečių kolonijoje. Ar sutikote jaunuolių, kurie reiškė gailestį dėl to, ką padarė?
Nuteistieji neatgailauja
Rumšiškių klebonas, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus - auklėjimo darbų kolonijos kapelionas Virginijus Birjotas:
- Išpažinties neteko išgirsti nė iš vieno nuteistojo, tačiau pokalbiuose dalyvavau. Deja, vaikinai nelabai pripažįsta gailestį. Tiesa, būna akimirkų, kai pamatai ištryškusią ašarą, todėl pagalvoji, jog tokio žmogaus širdyje kažkas vyksta. Vis dėlto dažniausiai jie kaltina vien gyvenimo aplinkybes, šeimą, draugus - jokiu būdu ne save... Ir neanalizuoja savo blogų darbų. Bent jau man neteko išgirsti nė vieno nuteistojo atgailos...
- Ką galėtumėte jūs, kaip kunigas, jiems pasiūlyti?
- O, tai labai sudėtingas klausimas ir net nežinau, kaip galėčiau į jį atsakyti... Jeigu jaunuolis nuo 14 iki 18 metų sugeba pabūti teisme tris kartus, jam sugrįžti į tiesų kelią yra labai sudėtinga. Kuomet pradedi kalbėti, jog reikia gyventi kitaip, pasirinkti visiškai kitokias vertybes, jie to nesupranta. Šie jaunuoliai pirmiausia klausia, ką jiems gali pasiūlyti materialaus... Jie laukia, kad viskas būtų padėta ant padėklo...
- Kaip jums atrodo, kas pastūmėja paauglius vietoj rašymo priemonių į rankas paimti nusikaltimo įrankius?
- Nors pats esu nedaug už juos vyresnis, stebiuosi, iš kur tiek žiaurumo. Na, sakykim, galbūt šiek tiek įtakos turi ekonominė situacija, 50 metų luošinti dvasiniai dalykai, bendražmogiškosios vertybės, tačiau vis dėlto esu įsitikinęs, jog didžiulės spragos yra mokykloje ir šeimoje. Būtent šeimoje, nes pirmiausia ji kalta, kad neišauklėjo savo atžalos doru žmogumi...
- Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia žmogaus gyvenime?
- Turbūt šiandien žmogui yra labai svarbi vidinė ir dvasinė stiprybė, atsispyrimas šios dienos pasaulio iššūkiams, vilionėms, sugebėjimas atsirinkti tikrąsias vertybes iš visų siūlomų, tarp jų - ir netikrų... Nes, pavyzdžiui, į savižudybes žmogų pastūmėja ne vien ekonominiai dalykai, o ir tai, kad jis neturi tvirtesnio pagrindo, jam nebelieka į ką atsispirti... Beje, pas mus Rumšiškėse yra nemažai verslininkų, tačiau jie skundžiasi, jog yra sunku surasti darbščių, sąžiningų žmonių. Tiesa, darbas dabar sunkus, galbūt yra tam tikro išnaudojimo, tačiau vos priimti į darbą žmonės jau pradeda girtauti, vogti. Manau, jog kalti jie patys. Reikia daugiau galvoti apie tai, kaip gyventi, už ko kabintis...
- Šventinės nuotaikos verčia prisiminti linksmesnius dalykus. Tikriausiai niekas nepaneigs, jog dovanos yra vienas iš svarbiausių Kalėdų akcentų. Dovanų trokšta visi - tiek maži, tiek dideli. Ko gero, nuo jų neatsisakytumėte ir jūs. Tad kokios dovanos jus labiausiai pradžiugintų?
- O aš apie tai net nesusimąsčiau... Iš tiesų, kokių nors materialių dovanų net nelaukiu. Galbūt tai nuskambės idealistiškai, tačiau norėčiau, kad kiek galima labiau suaktyvėtų Rumšiškių parapijos, kurioje dabar dirbu, jaunimas, kad rodytų daugiau iniciatyvos. Manau, jog tai būtų savotiška nauda ir jiems patiems, ir klebonui... Iš tiesų man tai būtų pati didžiausia dovana...
- Kadangi jau stovime ant Naujųjų 2002-ųjų metų slenksčio, kam ir ko norėtumėte palinkėti?
- Visiems "Akistatos" skaitytojams, visiems Lietuvos gyventojams linkiu, kad ateitų ramybė į jų namus, šeimas... Linkiu daugiau kantrybės, nugalėti sunkumus ir kad ateinantys metai tikrai būtų šviesesni negu buvo. Kad žmonės patys sugebėtų pilkoje kasdienybėje rasti gražesnių dalykų...
