Apie tai laidoje diskutavo Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas ir Vytautas Sinica, Seimo narys.
Ar visi migrantai yra problema?
Srautas yra labai skirtingas. Yra pabėgėlių nuo karo Ukrainoje, dalis atvykusiųjų iš Rusijos, Baltarusijos darbo migrantų, turbūt didžiausias srautas – iš Vidurinės Azijos šalių. Tad tas srautas labai įvairus. Jūs visus juos vadintumėte viena problema?
V. Sinica: Aišku, yra niuansų, bet aš juos matau kaip problemą ta prasme, kad didžioji problema yra šio reiškinio masiškumas, mastas. Šiomis dienomis pastebėjau tendenciją kreipti link to, kad gal klausimą išspręstume per tai, iš kur atsivežame žmones. Maždaug: neatsivežkime iš Uzbekistano, kur uždarė tą, kaip aš vadinu, verbavimo centrą, vežkimės gal iš Filipinų ir viskas bus gerai.
Bus geriau, bet esminis klausimas vis tiek yra mastas. Jeigu mes turime 200 tūkstančių, jeigu, kaip sako vežėjų asociacijų atstovai, jie norėtų dar 200 tūkstančių, jeigu tik valstybė leistų, tai šie pokyčiai yra niekaip nesuintegruojami ir mes nebepažinsime savo šalies. Tada argumentas, kad tie žmonės uždirba pinigus, moka mokesčius, neatperka to, kad šalis tampa nebeatpažįstama.
Man atrodo, čia neišvengiamai reikia ieškoti tam tikro balanso. Taip, kažkoks užsieniečių skaičius yra būtinas darbo rinkai, bet esu tikras, kad nemaža dalis šiandien atvykstančiųjų atvyksta todėl, kad tai yra pigiau ir jie dirba blogesnėmis sąlygomis.
Kas yra normali migracija?
Kas, jūsų požiūriu, būtų normali migracija? Kiek tūkstančių?
V. Sinica: Mes 30 metų po nepriklausomybės atkūrimo turėjome apie 50–60 tūkstančių užsieniečių ir tas skaičius laikėsi. Suprantu, kad dabar yra demografinių aplinkybių, dėl kurių tai neįmanoma, bet iki 100 tūkstančių turėtų būti mūsų valstybės siekiamybė.
Ar įsileidžiame per daug migrantų?
Ar jums atrodo, kad srautas per intensyvus ir per trumpą laiką įsileidome per daug migrantų? Aišku, srautai labai skirtingi, bet iš esmės Vytautas Sinica sako, kad problema yra masiškumas ir labai greita dinamika. Jūs su tuo sutiktumėte ar ne?
V. Janulevičius: Faktas, kad skaičiai kalba patys už save, bet aš norėčiau šį pyragą išpjaustyti. Mes kalbame apie „per daug“ ar „per mažai“, tačiau iš esmės nėra migracijos tvarkos. Bandome griežtinti tada, kai apskritai nėra jokios migracijos politikos, jokios tvarkos, ir bandome visą šį klausimą politizuoti.
Kodėl sakau, kad nėra tvarkos? Nes nėra ilgalaikės strategijos, kaip pakeisime žmones, kurie išeina į pensiją. Mūsų tauta, deja, irgi mažėja. Po 2008–2009 metų krizės išvažiuojančiųjų buvo nemažai. Ačiū Dievui, praėjusiais metais grįžo daugiau žmonių, negu gimė naujagimių. Bet norėčiau kalbėti skaičiais.
Pirmas dalykas – gerbiamas ponas Sinica tikrai teisus. Mes turime apie 220–230 tūkstančių, pavadinkime, imigrantų, kad nekeistume formuluotės. Nuolatinius leidimus gyventi iš šio skaičiaus turi truputį daugiau nei 20 tūkstančių. Visi kiti turi laikinus leidimus, kuriuos, nusižengus, galime nutraukti, žmogų išsiųsti ir taip toliau.
Taip, daugiausia tai yra darbo migrantai, kurie atvažiuoja čia užsidirbti ir vėliau turėtų išvažiuoti. Dėl to ne kartą siūlėme, kad mums nereikia ilgalaikių leidimų gyventi. Mums reikia darbo vizų. Prezidentas Nausėda palaikė šią idėją ir mes einame link to. Todėl manau, kad problema yra išpūsta.
Iš tų 230 tūkstančių apie 80 tūkstančių yra ukrainiečiai. Vieni sako, kad jau 10 tūkstančių išvyko, tarkime, liko 70 tūkstančių. Tada turime 46 tūkstančius baltarusių, o po jų prasideda Vidurinės Azijos respublikos ir, be abejo, kitos trečiosios šalys – Indija, Pakistanas ir taip toliau.
Taigi nesakyčiau, kad visi 232 tūkstančiai yra migrantai ta prasme, apie kurią kalbame. Pirmiausia mes padedame ukrainiečiams, kurie iš tikrųjų gerai dirba. Negaliu skųstis ir Baltarusijos piliečiais, kurie taip pat tikrai dirba.
Iš viso šito pyrago turime 78 tūkstančius vairuotojų, kurių 80–90 procentų Lietuvoje net nebūna. Jie važinėja tolimaisiais reisais, vežioja prekes, atveža jas į Lietuvą, važinėja po Europą. Ir tai yra ta didžioji dalis, kurios šiandien trūksta. Pirmą kartą istorijoje kvotos buvo išnaudotos jau liepos mėnesį.
Bet ką tai parodo? Lietuva šiandien yra lyderė visoje Europos Sąjungoje pagal vežėjus – turime didžiausią vilkikų skaičių 100 tūkstančių gyventojų. Kodėl tai svarbu pramonei, kurią šiandien atstovauju? Todėl, kad dabar nesame tiltas tarp Rytų ir Vakarų, kaip būdavo anksčiau, kai žaliavas atsiveždavome iš Rytų – Ukrainos, Baltarusijos ir kitų šalių. To tranzito nebėra.
Visas žaliavas atsivežame iš užsienio, arba laivais, arba tais pačiais vilkikais, ir lygiai taip pat išsivežame galutinę produkciją. Noriu pažymėti, kad iš tų 232 tūkstančių dauguma yra dirbantys ir mokesčius Lietuvos valstybei mokantys žmonės, nors dažnai jų čia net nėra. Todėl sakyčiau, kad šiandien problema yra dirbtinė.
Man irgi galbūt nepatinka, kad aptarnavimo sferoje dirba žmonės, nekalbantys lietuviškai, bet vėlgi reikia atskirti šį segmentą. Kalbu apie „Bolt“ vairuotojus, pavežėjus, maisto išvežiotojus ir kitus. Reikia suprasti, kad čia daugiausia yra studentai, kuriuos Lietuva pati įsileidžia tam, kad jie mokytųsi.
Ar mums to tikrai reikia 100 procentų? Nežinau. Jeigu jie tikrai moka pinigus arba yra labai geri studentai, tuos talentus reikėtų pasilaikyti, bet mes jų vėl nesulaikome. Klausimas, ar mūsų mokslo įstaigoms tai tikrai yra pelninga – jie atvažiuoja, susimoka ir išsilaiko.
Bet net jeigu žmogus dirba už minimumą, tarkime, tie 80 tūkstančių vairuotojų, kuriems mokamas minimumas, ar įplaukos šioje vietoje yra ženklios? Tai yra šimtai milijonų eurų, kuriais papildomas Lietuvos biudžetas.
Vos dešimtadalis užsieniečių turi nuolatinius leidimus gyventi Lietuvoje
Ar sutiktumėte, kad problema yra išpūsta, kad srautus reikėtų atskirti? Kaip Vidmantas sakė, vos dešimtadalis turi nuolatinius leidimus gyventi. Visi kiti turi laikinus leidimus arba jų prašo, iš esmės atvyko čia užsidirbti ir ypatingos grėsmės mūsų šaliai nekelia.
V. Sinica: Čia labai daug dalykų, ir su absoliučia dauguma statistinių faktų, kuriuos pasakė gerbiamas Vidmantas, aš sutinku. Tie pjūviai yra teisingi. Tik kartais atsiduriame tokioje situacijoje: išpjaustome, išpjaustome ir tarsi kažko tikrai grėsmingai skambančio lieka nedaug, bet tada vis tiek atsigręži į kasdienybę, eini ir matai, kad bendras pokytis yra didelis.
Visiškai sutinku, kad absoliuti dauguma turi laikinus leidimus gyventi ir nesiekia nuolatinių leidimų. Reikalas tas, kaip veikia laikini leidimai gyventi. Jie išduodami dvejiems metams, o po to gali juos pratęsti kiek nori kartų. Vieni nori, kiti nenori. Šiandien turime nemažai žmonių, kurie penkerius, septynerius, aštuonerius metus pratęsinėja laikiną leidimą ir nesiekia nuolatinio.
Tam, kad gautum nuolatinį leidimą, turi laikyti egzaminus, pirmiausia – kalbos. O žmogus, jeigu tuo nesuinteresuotas, puikiausiai sau gyvena ir Lietuva nieko daugiau iš jo nereikalauja. Tik legaliai dirbti ir mokėti mokesčius, nes jeigu leidimą gavai darbo pagrindu, tai tą darbą ir turi turėti.
Taigi galų gale visa integracija ir visi reikalavimai atvykusiems žmonėms susiveda į tai, kad žmogus dirba ir moka mokesčius. Tai, be abejo, yra gerai, ir aš pripažįstu didelį tų sektorių, kurie atsiveža darbuotojus iš užsienio, indėlį į biudžetą ir apskritai mūsų ekonomiką.
Bet čia, mano akimis, yra trijų dalykų balansavimo klausimas. Pirmas – ekonomika, kuri iš šių procesų išlošia. Nors vėlgi kyla klausimas, kokios ekonomikos struktūros mes norime. Tokiu būdu skatiname sektorius, kurie nėra našūs ir nesiekia inovacijų diegimo.
Antras dalykas – saugumas. Saugumo požiūriu tai yra iššūkis ir vienareikšmiškai minusas Lietuvos saugumui. Buvau labai nustebęs, ir turbūt visi buvome, kai prieš keletą metų tuometis VSD direktorius Jauniškis pradėjo vaikščioti po laidas, įskaitant Žinių radiją, ir proaktyviai kalbėti. I
š pradžių sakė: „Greitai nesusitvarkysime“, o vėliau jau pradėjo sakyti: „Nebesusitvarkome su migrantų srautu.“ Tuo metu srautas, ypač iš Vidurinės Azijos šalių, buvo išaugęs iki dešimties kartų, o pajėgumai, aišku, neišaugo. Net būtų keista susikurti tokią problemą ir tada iš paskos perdislokuoti resursus tam, kad galėtum ją spręsti.
Šiandien saugumo tarnybos tikrina begalę žmonių. Migracijos departamentas tikrina begalę žmonių. Dalį patikrina ir pavojus nustato dar prieš jiems atvykstant, bet dar daugiau – jau po laiko.
Jeigu viską apibendrintume, vidutiniškai apie tūkstantį žmonių per metus, jau esančių Lietuvoje, pripažįstami grėsme nacionaliniam saugumui ir tada juos reikia išsiųsti iš šalies. Ar tas tūkstantis yra daug, ar nedaug – čia jau galime subjektyviai vertinti. Bet faktas, kad rizikų kyla, ir jų ateityje gali kilti daugiau.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Verslas turi prisiimti už tiesioginę žąla dėl migrantų įdarbinimo Valstybėms.
Turi būti 0 kvota.
DEPORTUOKIT VISUS IKI VIENO!
NORIM MATYTI LIETUVIŠKĄ LIETUVĄ.
Kai Jungtinės krikščionių pajėgos apgynė centrinė Europą nuo osmanų ekspansijos.
Dabar ta ekspansija vyksta migracijos būdu.
Tegul visi sumąsto kas dar nesuvokia tiesioginės migrantų grėsmės mūsų vertybėms, Valstybėj ir mūsų tapatybei.
