Šią dieną prieš daugiau nei 100 metų į Laisvės alėją Kaune išėjo, kaip manoma, pirmosios Lietuvos feministės. Jų idėjos ir siekis lygiateisiškai su vyrais dalyvauti politikoje, anot renginio dalyvių, aktualūs ir dabar.
Vis dėlto vyrams moterų kalbos ir reikalavimai, panašu, nėra itin įdomūs – negausiame susirinkusiųjų būryje jų beveik nematyti.
Moterų teisių gynėjos mini Nacionalinę emancipacijos – išsilaisvinimo iš teisinių ir socialinių apribojimų, siekiant lygybės, – dieną.
Vasario 16-ąją iš to paties balkono kalbėjo profesorius Vytautas Landsbergis, o vasario 17-ąją kalbas sakė feministės. Plevėsavo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos.
Tarp jų – ir žaliame fone pavaizduota Vytė: ant žirgo jojanti figūra su pankiška skiautere, plaukuotomis kojomis ir kerzais. Pasak vėliavos kūrėjos, tai nuoroda į skirtingai atrodančių, nepritampančių ar maištaujančių žmonių diskriminaciją.
Net ir Vasario 16-osios signatarų nuotraukoje matyti, kad joje – vien vyrai. Todėl vasario 17-ąją kaip emancipacijos dieną moterys pasirinko neatsitiktinai. 1918 metais, kitą dieną po Nepriklausomybės Akto paskelbimo, moterys išėjo į gatves ir surengė mitingą Kaune, Laisvės alėjoje.
Vis dar susiduriama su neteisybe
Aktyvios visuomenininkės reikalavo, kad vyrai laikytųsi anksčiau duotų pažadų įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą, pasirašiusią Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
„Daug moterų, pavyzdžiui, ta pati Felicija Bortkevičienė, buvo aktyvios tautinio atgimimo judėjime nuo pat XX amžiaus pradžios, o gal ir anksčiau. Jos nebuvo tik tos, kurios prašė: priimkite ir mus. Jos dalyvavo kartu ir kūrė tuos principus“, – kalbėjo menotyrininkė Agnė Narušytė.
Tačiau renginyje lytinė sudėtis taip pat buvo vienpusė – vyrų vos vienas kitas. O jų, pasak vienos pranešėjų, galėjo būti daugiau.
„Visai ne juokas. Man įdomu, kada Lietuvos vyrai supras, kad ir jiems tai labai svarbu. Visuomenė negali būti nei sveika, nei laisva, nei demokratiška, jeigu kuri nors jos dalis jaučiasi pažeidžiama“, – teigė A. Narušytė.
Moterų teisių gynėjos siunčia žinią, kad moterys turi būti pripažintos pilnateisėmis įvairiuose procesuose, taip pat ir politikoje. Tačiau dalis visuomenės, anot jų, vis dar linkusi moteris talpinti į tam tikrus rėmus.
„Vyrauja požiūris, kad moteris politikė galbūt nėra tokia stipri kaip vyras politikas“, – sakė meno vadovė, kultūros veikėja Gintarė Masteikaitė.
„Esu patyrusi ir viršininko priekabiavimą, ir buvau nepriimta į darbą dėl to, kad esu moteris. Buvau nepriimta, nes dar nepagimdžiau, bet, esą, pagimdysiu. Kalbėdamasi su savo studentėmis suprantu, kad tai tebevyksta“, – atviravo A. Narušytė.
Todėl, pasak feminisčių, moterys telkiasi ir kelia audrą prieš tylą – prieš neteisybę, su kuria susiduria.
„Moteriai tarsi visą laiką reikia pasiteisinti – kodėl kuria, kodėl kažką daro, kodėl dalyvauja visuomeniniame gyvenime arba nedalyvauja. Tarsi būtum nuolat kažkoks nepilnas“, – kalbėjo menininkė, poetė ir LGBTQ aktyvistė Laima Kreivytė.
Nacionalinė emancipacijos diena įtraukta į valstybės atmintinų dienų sąrašą. Prie Signatarų namų ji šiemet minima trečią kartą.
Daugiau sužinokite aukščiau esančiame video.
