Dviem Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre gydytiems sunkiems ligoniams neseniai buvo implantuotos naujos kartos dirbtinės širdys INCOR. Šias sudėtingas operacijas, padedant kolegoms iš Vokietijos, atliko Širdies chirurgijos centro širdies chirurgų brigada, kuriai vadovavo centro vadovas profesorius Vytautas Sirvydis. Operacijos pavyko, abu ligoniai jaučiasi patenkinamai.
Anot širdies chirurgų, dirbtinės širdys - tai tarsi tiltas į donoro širdies transplantaciją, kai donoro širdies laukiama, o ligonio būklė - kritiška, gyvybei gresia pavojus.
INCOR dirbtinė širdis implantuojama krūtinėje, o į išorę išvedami ploni vamzdeliai - per juos aparatas gauna energiją. Tai kur kas modernesnė dirbtinė širdis nei iki šiol naudojamų dirbtinių aparatų, vadinamųjų Berlyno širdžių. Mat pastarąją dirbtinę širdį implantavus į krūtinę, dirbtiniai skilveliai buvo pritvirtinami kūno paviršiuje. Jie su širdimi buvo sujungiami vamzdeliais, o valdymo pultą ligonis vežiojosi ant ratukų.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre jau atlikta 17 dirbtinės širdies implantavimo operacijų (dviem ligoniams tokios operacijos buvo atliktos dukart, tai yra implantuotos dirbtinės širdys buvo pakeistos).
Apie visa tai - "Akistatos" žurnalistės Virginijos Grigaliūnienės pokalbis su Širdies chirurgijos centro gydytoju, 6-tojo širdies chirurgijos skyriaus ir Transplantologijos skyriaus vedėju, 30 metų širdies chirurgo praktiką turinčiu daktaru Sauliumi Miniausku.
- Gerbiamas daktare, Širdies chirurgijos centre per 20 metų atliktos 29 širdies transplantacijos operacijos.Kuri operacija jums įsiminė labiausiai?
- Gal pirmoji... Nors iki tol kartu su kolegomis buvome operavę gyvą galybę (daugiau nei 500 eksperimentinių gyvūnėlių - triušių, šunų, kiaulių), tačiau ruošiantis persodinti žmogaus širdį buvo neramu... Šiai operacijai ryžosi mokytojas iš Ukmergės. Jam širdį padovanojo septyniolikmetė mergina iš Trakų rajono, žuvusi per motociklo avariją. Tuo metu buvo kiti įstatymai, nereikėjo giminaičių sutikimo - užteko, kad gydytojų konsiliumas pakartotinai patvirtintų nukentėjusiosios mirtį... Merginos kūną, pamenu, atsigabenome į Santariškes iš šv. Jokūbo ligoninės, skubiai buvo atliktas skrodimas... Pirmoji širdies persodinimo operacija pavyko, taigi visas chirurgų kolektyvas buvo tiesiog apimtas euforijos! Būklei normalizavusis ukmergiškis buvo išleistas į namus, vaikščiojo, vėl į rankas pasiėmė armoniką... Tačiau daugiau nei po pusantro mėnesio jo būklė staiga ėmė blogėti - išsivystė pneumonija, ištiko insultas... Jis be sąmonės pragulėjo tris dienas ir, po širdies persodinimo operacijos praėjus 56 dienoms, mirė. Noriu atkreipti dėmesį, jog šio vyriškio mirtis su širdies persodinimu nesusijusi. Beje, Rusijoje pavyko tik ketvirtoji širdies persodinimo operacija - trys ankstesnės baigėsi recipientų mirtimi iškart po operacijos...
- Kiek tekę girdėti, Lietuvoje širdys persodinamos vien vyrams...
- Ne visai taip. Iš 29 ligonių, kuriems buvo atliktos širdies persodinimo operacijos, viena buvo moteris. Na, nesinorėtų jos pavadinti moterimi - tai buvo vienerių metukų ir 3 mėnesių mergytė iš Vilkaviškio rajono. Tik gimusiai mažylei buvo diagnozuotas vienos širdies pusės nepakankamas išsivystymas, atliktos dvi širdies operacijos. Nepaisant medikų pastangų, mergytė jautėsi prastai, buvo sutrikęs jos vystymasis. Tapo aišku, kad vienintelė galimybė išgelbėti kūdikį - širdies transplantacija. Tačiau kur rasti tokio amžiaus donorą?.. Taip jau yra - viena gyvybė turi užgesti, kad būtų išsaugota kita... Mažajai ligoniukei netikėtai atsirado širdelės donorė. Ja tapo keturiais mėnesiais vyresnė klaipėdietė, patyrusi mirtiną traumą - persisvėrusi per turėklus ir nukritusi nuo laiptų iš penktojo aukšto... Ši operacija irgi buvo sėkminga. Tiesa, po kurio laiko ėmė trikti mūsų mažosios pacientės kepenų bei inkstų veikla ir ji pasimirė...
- Vis dėlto vyrų - širdies recipientų - yra nepalyginti daugiau. Kaip manote, ar tai reiškia, kad jų širdys yra silpnesnės už moterų? O gal vyrai tiesiog mažiau tausoja sveikatą?
- Iki šiol taip buvo tik Lietuvoje - kitose pasaulio šalyse nemažą širdies persodinimo laukiančiųjų skaičių sudaro moterys. Kita vertus, dabar iš devynių ligonių, mūsų centre laukiančių širdies persodinimo, moterų yra trys: šešiasdešimtmetė, dešimtmetė ir 15 mėnesių mergytė... Be to, yra moterų, kurios taip ir nesulaukė širdies transplantacijos... Nemanyčiau, kad vyrų širdys yra prastesnės už moterų - vyrai paprasčiausiai yra ryžtingesni, lengviau apsisprendžia sudėtingai ir, be abejo, rizikingai operacijai, ko nepasakysi apie kai kurias moteris... Žinoma, yra tiesos ir teiginiuose, jog vyrai daugiau vartoja alkoholio, intensyviau rūko, kas irgi silpnina širdį.
- Sakykite, kokios priežastys, kokios ligos nulemia širdies veiklos nepakankamumą, nuo kurio gali išgelbėti tik svarbiausio organo transplantacija?
- Dažniausiai tokias sveikatos problemas paankstina kardiomiopatija, arba, paprasčiau tariant, širdies raumens išsigimimas, kuriam esant pasiligojusi širdis neįstengia po organizmą varinėti kraują. Širdies persodinimo prisireikia, kai ligoniui nebepadeda nei vaistai, nei operacinis gydymas. Kodėl kardiomiopatija išsivysto, kol kas nėra tiksliai žinoma, nėra pilnai ištirta. Tai siejama ir su persirgtomis infekcinėmis ar virusinėmis ligomis (pavyzdžiui, gripu), ir su per dideliais fiziniais krūviais (vystosi aritmogeninė kardiomiopatija!), ir su paveldimumu.
- Po širdies persodinimo recipientui visą likusį gyvenimą tenka vartoti organo atmetimo reakcijas slopinančius medikamentus.
- Tokių vaistų skiriama tik donoro širdį turintiems ligoniams - gyvenantiesiems su dirbtine širdimi tokių problemų nekyla (pastariesiems skiriama tik kraują skystinančių preparatų, kad neišsivystytų trombozė). Po tokios operacijos ligoniai nuolat prižiūrimi kardiologų - kas mėnesį atvyksta pasitikrinti sveikatą, išsirašyti kompensuojamųjų brangių (mėnesio gydymo kurso kaina - apie 1 000 litų), tačiau gyvybiškai būtinų medikamentų.
- Vienas dirbtinės širdies INCOR implantavimas kainuoja 300 000 litų. Kai kas gali suabejoti, ar verta tokius didžiulius pinigus išleisti tokioms operacijoms ir tolesnei tokių pacientų priežiūrai, jei prognozės - ne itin džiuginančios, o trūksta pinigų ir kitiems ligoniams...
- Jei taip visi galvotume, reikėtų atsisakyti bet kokių brangiau kainuojančių operacijų ir apskritai gydytojų paslaugų - juk vis tiek kada nors visi mirsime... Mano nuomone, žmogaus gyvybė neįkainojama, jos negalima įvertinti pinigais. Tai viena. Antra, jei po širdies persodinimo operacijos ligonis išgyveno vieną mėnesį, tai laikoma dideliu tą ligonį operavusių širdies chirurgų laimėjimu. O mūsuose, kaip žinia, po tokių operacijų dauguma žmonių išgyvena net po kelerius metus. Savotiškas rekordininkas - alytiškis Januaras Matutis, kuriam širdis buvo persodinta 1996 metų lapkričio 5 dieną. Kartais jį, kai atvažiuoja pas kardiologą pasitikrinti sveikatos, sutinku ligoninės koridoriuose. Žvalus, nuotaikingas, visad puikiai nusiteikęs...
- O ar galėtumėte patvirtinti, jog visi ligoniai, kuriems buvo persodintos širdys, kruopščiai laikėsi gydytojų nurodymų, įsiklausė į patarimus?
- Noriu pabrėžti, jog širdies persodinimas yra labai rimta operacija, ir labai gaila, jog iš tiesų vienas kitas tokią operaciją išgyvenęs ligonis ima manyti, kad visos bėdos - jau praeity. Štai vienas vyriškis po šašlykų vaišių smarkiai suviduriavo, tačiau kurį laiką nesigydė. Jis nepagalvojo, jog vaistai, kuriuos turėjo nuolat vartoti, kad neišsivystytų organo atmetimo reakcija, nuėjo niekais. Nors jėgos silpo, ligonis delsė kreiptis į medikus, o kai pagaliau atvažiavo į Vilnių, dėjome visas pastangas, tačiau buvo vėlu...
- Tad kas širdžiai kenkia labiausiai ir kaip išvengti širdies negalavimų?
- Galima ilgai vardinti: ir besaikis alkoholio vartojimas, ir rūkymas, ir neteisingas gyvenimo būdas (hipodinamija - kai beveik nejudama; hiperdinamija - kai sporto krūviai per dideli, kai dažnai pervargstama; neracionali mityba - kai persivalgoma ar per mažai valgoma), ir patiriami stresai... O profilaktika labai paprasta: atsisakyti žalingų įpročių, sportuoti (tačiau pasirinkti tinkamus fizinius krūvius!), tinkamai maitintis, vengti peršalimų, infekcinių ir virusinių susirgimų, grūdinti organizmą, stiprinti imuninę sistemą, vengti stresinių situacijų. Žinoma, atsiras manančiųjų, jog viskas - likimo rankose, jog neįmanoma išsisaugoti, jei kokios nors aukštesnės jėgos užprogramavusios, kad susirgsi... Nepaisant to, vis tiek reikia saugotis...
- Ir paskutinis klausimėlis: ar jūs esate užpildęs organų donoro kortelę - kad neprieštaraujate, jog po mirties jūsų organai būtų panaudoti transplantacijai?
- Ką iš manęs paims - esu nejaunas... Žinoma, jei tik rastų tinkamų organų - tegu ima. Mano įsitikinimu, kūnas yra niekas. Svarbiausia - žmogaus siela, dvasia. Tai kam sveikus organus kišti po žeme, jei jie gali padėti išgelbėti gyvybę kitiems...
