Aktorius, režisierius ir dainininkas Kostas Smoriginas „Balsas.lt savaitei“ atvirai pasakoja, ką galvoja apie šiuolaikinį teatrą ir kaip kovoja su savo prigimtimi.
Šeimyninių situacijų komedija
Naujausiame Kosto Smorigino spektaklyje „DNR kodas“ nagrinėjama neištikimybės tema žiūrovui suteiks ne tik daug juoko, bet ir bus naudinga kaip prevencinė priemonė.
– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, apie ką šis spektaklis? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo pjesės režisieriaus, žinomo Lietuvos aktoriaus ir dainininko K. Smorigino.
– „DNR kodas“ – tai sąlyginis pavadinimas, nors man jis labai patinka. Šis darbas... Na, nesinori pasakoti visos fabulos, nes kitaip žiūrovui bus neįdomu.
Spektaklis yra žavinga, pamokanti, anekdotinė, nelaukta šeimyninių situacijų komedija. Bet anaiptol ne kvaila.
Apskritai paradoksų kupina Olego Danilovo pjesė, pagal kurią pastatytas spektaklis, yra apie melą. O tiksliau – spektaklyje keliamas klausimas: ar melas gali būti šventas?
– Kaip pats sau atsakote į šį klausimą?
– Deja, melas yra tikrai neišvengiamas, kaip ir visos nuodėmės, ydos, ką bažnyčia atleidžia ir duoda išrišimą. Jei tu žmogų „užmuši“ tiesa, tai gal geriau nuo jos susilaikyti? Bet kokiu atveju vienas iš 10 Dievo įsakymų yra „nemeluok“.
Mažiau norisi vaidinti
– Kodėl statote komedijas?
– Suradau pramoginio, komiško teatro nišą ir manau, kad senovės Graikija nebuvo prastesnė respublika nei Lietuva. Graikai turėjo tris svarbiausius žanrus: komediją, tragediją ir dramą. Kažkodėl pas mus komedija nepelnytai buvo nustumta į antrą planą.
Sunku įsivaizduoti Lietuvos teatro metrus, darančius komediją. Gink Dieve, nekaltinu jų. Sakysim, Jonas Vaitkus panašiai dirba kaip aš, bet nei Oskaras Koršunovas, nei Eimantas Nekrošius grynos komedijos nestato. Keista, tačiau dažniausiai tuo užsiima aktoriai. Pavyzdžiui, Adolfas Večerskis.
Man režisūra yra smalsu, mokausi šios specialybės šalia dainavimo ir aktorystės televizijoje ar kine. Tuo labiau kad kuo toliau, tuo mažiau norisi vaidinti.
– Ar po to, kai sostinėje atsirado teatras „Domino“, teatro niša visiškai užsipildė?
– Ne, ne... Neužsipildė. Tos saulės visiems užteks, visiems, kurie bando kažką daryti, kurti projektus, kurie bando laužyti taisykles. Suprantate, visi žanrai reikalingi.
Neseniai buvome Ignalinoje su spektakliu „Melo detektorius“ – pilnut pilnutėlė salė. Vaidina Algirdas Latėnas, Viktorija Kuodytė ir aš. Ką, ten teatrai neatvažiuoja? Atvažiuoja turbūt – tai yra tik už 100 kilometrų.
Spektaklis yra spektaklis
– „Domino“ teatras nuolat važinėja po provinciją...
– Egidijus Baranauskas, teatro vadovas, pasirinko labai teisingą taktiką. Nenoriu čia uodegos sau kelti, bet aš jam pasakiau, kad gali būti labai geras repertuaras, tačiau jei teatras vaidins tik savose patalpose, jam teks kovoti su Akademiniu, Jaunimo, Koršunovo, Rusų ir kitais teatrais. Todėl reikia važiuoti į periferiją, į provinciją ir rodyti žmonėms meną.
Daug kas mus kaltina – komercinis, nekomercinis teatras. Koks komercinis? Jei tai būtų „go go“ kabaretas – suprasčiau. Dabar tai yra teatras, kur surinkti profesionalūs aktoriai repetuoja kiekvieną dieną ir atsakingai žiūri į savo darbą. Tačiau tikra tiesa, kad „DNR kodas“ – tai pramoga.
– Bet juk tikriausiai visi spektakliai yra pramoga? Ir gal nesvarbu, koks turinys.
– Apskritai tai taip. Sakykim, dar yra edukaciniai, visokie filosofiniai ir psichologiniai spektakliai. Bet aš neskirstau į tokius žanrus. Spektaklis yra spektaklis.
– „DNR kode“ nagrinėjama ir neištikimybės tema. Ar tai gali būti ir edukacijos priemonė?
– Be abejonės. Prevencinė. Man net nepatogu taip primityviai aiškinti. Ką mes – Agathą Christie nurašysim į antraeiles rašytojas, nes ji kūrė detektyvus? O kas tada Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“? Gal tik pasaka? Kažkam juk reikalingas „Da Vinčio kodas“, kuris susuka smegenis, vyksta ginčai ir polemika visame pasaulyje. Ta knyga man negriauna visos religijos mito, nes tai buvo talentingai, nors gana fantasmagoriškai sugalvota.
Tai tik skonio klausimas ir nepriversite pilnos salės atsistojus ploti pasižiūrėjus, anot kritikų, pigią komediją. Ploja juk meistriškumui.
Druska ir viskis
– Viename interviu skaičiau, kad po jus ištikusio insulto ketinate mažinti apsisukimus?
– Po truputį išmoksti nestresuoti, neleisti sau jaudintis ir nervintis. Žinote, viduje žmogus labai sunkiai keičiasi. Galbūt tai padaryti lengviau, kai esi jaunas. Bet kai aš gana daug gyvenime suvalgiau druskos ir išgėriau viskio, reikia pripažinti, kad mano prigimtis sunkiai keičiama. Tačiau dedamos pastangos ir suvokiama, jog nereikia skubinti laiko.
– O kaip žalingi įpročiai? Ar dabar mažiau rūkote?
– Dabar apskritai mečiau. Porąkart paišdykavau, norėjau pasitikrinti, bet tai nesukėlė jokio žavesio. Nesikankinu ir tada, kai Dalia (K. Smorigino žmona Dalia Brenčiūtė – red. past.) labai retai užtraukia prie šampano taurės. Galiu būti šalia jos ir nerūkyti.
„DNR kodo“ SPEKTAKLIAI LIETUVOJE
2009 03 18 19.00 val. „Domino“ teatras, Vilnius
2009 03 19 19.00 val. „Domino“ teatras, Vilnius
2009 03 25 18.00 val. „Girstučio“ salė, Kaunas
TIK FAKTAI
K. Smoriginas gimė 1953 metais balandžio 22 dieną Kaune.
1975 metais baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Teatro ir muzikos akademija).
1997 metais su kolegomis aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė grupę „Aktorių trio“.
2000 metais K. Smorigino sukurtas Makbeto vaidmuo (rež. E. Nekrošius) buvo apdovanotas „Kristoforo“ statulėle – prestižiškiausiu teatralams skiriamu apdovanojimu Lietuvoje.
2004 metais K. Smoriginui buvo skirta Lietuvos nacionalinė kultūros premija.
