Prieš LR Prezidento rinkimus simptomatiškai atsinaujinęs ilgametis politikavimas dėl mano tariamo bendradarbiavimo su KGB ir vėl kartojasi.
Ši tema buvo inicijuota dar 1990 m. iš TSRS KGB centrinių struktūrų Maskvoje į Lietuvą atsiųstų dviejų profesionalų ir jiems priskirtų pagalbininkų iš Lietuvos. Tas būdas mane pulti kaip tuometinę premjerę buvo uoliai perimtas politinių priešininkų ir iki šiol tebenaudojamas politinėje konkurencijoje. Tai kaskart suaktyvėja prieš rinkimus arba kai konkurentai sunerimsta dėl mano politinės įtakos Lietuvoje.
Spaudoje pasirodžius žiniai apie telkiamą naują plataus vidurio (centristinę) politinę jėgą oponentų inspiruojami asmenys – šiuo atveju A.Urmonas – vėl griebiasi įprastinio persekiojimo būdo. Apgailėtinai atrodo A.Urmono melagingi ir neprofesionalūs aiškinimai per televiziją apie, neva, mano nuslėptus Aukščiausiojo teismo sprendimus ar kitus dokumentus, kurie, matote, bylą atnaujinusiam Apygardos teismui nebuvo žinomi. A.Urmonas pademonstruoja ne tik savo profesinę nekompetenciją, bet ir nesąžiningumą taip pat ir kitais savo teiginiais (pvz., kad bylos atnaujinimas buvo neteisėtas; kad Teismas netyrė vadinamojo „pasižadėjimo“, pagaminto tų pačių mano persekiotojų, autentiškumo; kad dokumentas buvo dingęs, o A.Urmonas jį surado; kad Teismas bylą nagrinėjo ne ta tvarka ir pan.).
Turiu pagrindo teigti, kad tokio pobūdžio TV reportažai, kaip ir paties jų turinio, tegul ir nevykusio, sukurpimas A.Urmono rankomis nemenkai kainuoja. Kas gali paneigti, kad kažkas tam skiria rimtą finansavimą. O žiniasklaida, kuriai vertėtų būti nešališka turėtų pasitikrinti A.Urmono teiginių teisingumą, kad ir tame pačiame Aukščiausiame teisme ir tik po to entuziastingai skelbti vertinimus.
Tokių temų kaip ši žmonių dėmesiui nukreipti nuo dramatiško ekonomikos smukimo pasekmių Lietuvos vyriausybės koalicinėms partijoms reikia kaip niekad. Tik kažin ar tai žmonėms šiandien labai rūpi. Juo labiau, kad 2003-2004 m. Teismas tą „bendradarbiavimo su KGB“ temą nuodugniai ištyrinėjo, nustatė visą eilę faktų, rodančių mano politinių persekiotojų neteisėtus ir gėdingus veiksmus, vertus ne tik baudžiamosios atsakomybės, bet ir tautos pasmerkimo. Apie tai esu rašiusi knygose ir straipsniuose. Tikiuosi, kad nemažai žmonių apie tai žino.
Kad ir kaip nesinorėtų gaišti laiko ir šia visiems įgrisusia tema drumsti informacinį lauką, bet neatmetu galimybės kreiptis ir į Teismą, kad persekiotojai galų gale būtų sutramdyti.
