Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Protingos mintys.
Protingos mintys.
visa Lietuva (+Latvija+Estija) - JAV marionetes!!!!!!!!!!
Jei kiekvienas istorinis niekšas būtų vadinamas niekšu, gal būt, būtų adekvačiai įvertinti ir dabartinių vadinamųjų valstybininkų „pasiekimai“, nelaukiant kol jie virs istorija? Gal, tai paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti savo pačių apsivalymu?
Ar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?
Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, pardavinėjama taip pat, kaip ir 13 a. Tai vadinama „ėjimu į Europą“.
Mindaugą išaukštinantis mitas sukurtas visai neseniai.Tarpukariu pagrindinis Lietuvos didvyris buvo Vytautas Didysis, bet jis nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas. Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir „atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą“.
Po nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia. Greičiausiai, būtent jos žodis buvo lemiamas, pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.
Matyt, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų, todėl Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.
Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, „įstojimu į Europą“, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai, nesiskaitydami su priemonėmis. Prieš 22 m. buvo populiarios tokios frazės, kaip „Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas“ (Alfredas Bumblauskas) ar „Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė“ (Vytautas Baškys) ir pan.
Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. „Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti.“ (Tomas Baranauskas). Mindaugas nustūmė į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“. Šioje knygoje aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai ir sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, jog būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą.
Deja, valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias "smulkmenas" yra linkę ignoruoti. Nors Mindaugo išdavystės dabar jau žinomos ne tik istorikams, jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.
Ar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?
Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, pardavinėjama taip pat, kaip ir 13 a. Tai vadinama „ėjimu į Europą“.
Mindaugą išaukštinantis mitas sukurtas visai neseniai.Tarpukariu pagrindinis Lietuvos didvyris buvo Vytautas Didysis, bet jis nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas. Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir „atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą“.
Po nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia. Greičiausiai, būtent jos žodis buvo lemiamas, pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.
Matyt, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų, todėl Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.
Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, „įstojimu į Europą“, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai, nesiskaitydami su priemonėmis. Prieš 22 m. buvo populiarios tokios frazės, kaip „Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas“ (Alfredas Bumblauskas) ar „Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė“ (Vytautas Baškys) ir pan.
Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. „Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti.“ (Tomas Baranauskas). Mindaugas nustūmė į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“. Šioje knygoje aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai ir sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, jog būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą.
Deja, valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias "smulkmenas" yra linkę ignoruoti. Nors Mindaugo išdavystės dabar jau žinomos ne tik istorikams, jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.
Dėl SNORO aferos APKALTĄ D.Grybauskaitėi - JAV marionetėi!
„Mažeikių naftos“ privatizavimo istorija turbūt dar ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį glumins Lietuvos istorijos ir tarptautinės korupcijos tyrinėtojus. Sprendimas atiduoti naftos pramonę į „Wiljams Internešnl“ rankas, kainavęs valstybei šimtus milijonų, o,ko gero, netgi milijardus, ir ilgam laikui palaidojęs Lietuvos tarptautinį prestižą, nebuvo atsitiktinė klaida, jis buvo priimtas po daugiau kaip metus trukusių diskusijų, nors buvo aišku, kad tai buvo milžiniško masto „dovana“ bankrotuojančiai JAV bendrovei. Tuometinė Seimo dauguma ir lemiamą žodį taręs Valdas Adamkus pateikė viso labo du argumentus:
1) svarbiausia tai, kad Viljamsas – vakarietiška bendrovė, ir
2) nepasirašiusi sutarties, Lietuva susikompromituotų Vakarų akyse ir nebus priimta į ES.
Teisminis naftos aferos tyrimas buvo užgniaužtas, ir gali būti, kad niekad ir nebus formaliai nustatyta, kas ir kokią asmeninę naudą iš to turėjo, kokį vaidmenį suvaidino gausūs Valdo Adamkaus prieteliai iš lietuvių kilmės amerikiečių. Aišku viena – tai, kas labai jau primena nusikaltimą ir itin stambaus masto Lietuvos valstybės išdavystę, buvo pateisinta kaip auka, kurią reikėjo paaukoti tam, kad būtų užtikrinta Lietuvos integracija į Vakarus (ar vadinamąsias „transatlantines struktūras“).
Viskas, kas vyko derybų dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų ir paties stojimo referendumo metu, labai primena minėtąją „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją. Derybos baigėsi visišku Lietuvos pralaimėjimu. Suderėtosios sąlygos yra aiškiai žalingos Lietuvos žmonėms. Absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų, matyt, buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į ES, nors ir nepalankiomis sąlygomis.
Būtent todėl buvo priimtas žymusis partijų susitarimas viešumoje blogai nekalbėti apie ES, referendumo agitacinei kampanijai išleistos didelės pinigų sumos, „supirkta“ beveik visa žiniasklaida, pažeidinėjami įstatymai ir netgi masiškai perkami balsai referendumo metu.
Vėlgi viskas buvo pavaizduota kaip auka, kad „įstotume į Europą“. Lietuviai buvo apgaudinėjami, jais manipuliuojama, griaunami teisingumas ir demokratija, o formaliai ir emociškai viskas vaizduojama kaip priemonės, kurios buvo būtinos istoriniam tikslui pasiekti.
1) svarbiausia tai, kad Viljamsas – vakarietiška bendrovė, ir
2) nepasirašiusi sutarties, Lietuva susikompromituotų Vakarų akyse ir nebus priimta į ES.
Teisminis naftos aferos tyrimas buvo užgniaužtas, ir gali būti, kad niekad ir nebus formaliai nustatyta, kas ir kokią asmeninę naudą iš to turėjo, kokį vaidmenį suvaidino gausūs Valdo Adamkaus prieteliai iš lietuvių kilmės amerikiečių. Aišku viena – tai, kas labai jau primena nusikaltimą ir itin stambaus masto Lietuvos valstybės išdavystę, buvo pateisinta kaip auka, kurią reikėjo paaukoti tam, kad būtų užtikrinta Lietuvos integracija į Vakarus (ar vadinamąsias „transatlantines struktūras“).
Viskas, kas vyko derybų dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų ir paties stojimo referendumo metu, labai primena minėtąją „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją. Derybos baigėsi visišku Lietuvos pralaimėjimu. Suderėtosios sąlygos yra aiškiai žalingos Lietuvos žmonėms. Absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų, matyt, buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į ES, nors ir nepalankiomis sąlygomis.
Būtent todėl buvo priimtas žymusis partijų susitarimas viešumoje blogai nekalbėti apie ES, referendumo agitacinei kampanijai išleistos didelės pinigų sumos, „supirkta“ beveik visa žiniasklaida, pažeidinėjami įstatymai ir netgi masiškai perkami balsai referendumo metu.
Vėlgi viskas buvo pavaizduota kaip auka, kad „įstotume į Europą“. Lietuviai buvo apgaudinėjami, jais manipuliuojama, griaunami teisingumas ir demokratija, o formaliai ir emociškai viskas vaizduojama kaip priemonės, kurios buvo būtinos istoriniam tikslui pasiekti.
Šlovė kubiloidų gaujai.
Kasperavičiau, už šitą: "...ar nepadeda Lietuvai persekioti jos įsivaizduojamų karo nusikaltėlių." spjausiu tau į snukį.
Išvis kažkoks politikavimas ir vienpusiai atsakymai... Liepos 6d daugybė žmonių būna Kernavėje, Trakuose, švenčia ir kituose miestuose... Jei lietuviams yra priimta švęsti santūriai - ilsėtis namie, kaime ar prei ežero, ir nerengti kažkokių festivalių, tai dar nereiškia, kad lietuviai nešvenčia...
Išvis kažkoks politikavimas ir vienpusiai atsakymai... Liepos 6d daugybė žmonių būna Kernavėje, Trakuose, švenčia ir kituose miestuose... Jei lietuviams yra priimta švęsti santūriai - ilsėtis namie, kaime ar prei ežero, ir nerengti kažkokių festivalių, tai dar nereiškia, kad lietuviai nešvenčia...
Istorija visada falsifikuojama, kad tarnautų valdantiesiems. Paskutiniu metu teisingumas, demokratija ir ypač daugumos paprastų lietuvių interesai visada aukojami "istorinių tikslų" vardan.
Dabartinė padėtis yra labai palanki savo naudos siekiantiems politikams. Standartiniais lozungais, tokiais kaip „Einame į Vakarus“ ar „Europa reikalauja“, dabar yra pateisinami bet kokie sprendimai, kuriais dabartiniai Lietuvos valdovai siekia jei ne materialaus pelno, tai asmeninės šlovės.
Kiek yra pasakojama anekdotų apie pasišlykštėjimą keliančias dabartinių „valstybininkų“ peštynes dėl garbės būti „tuo, kuris atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO“, ar liguistas fantazijas tapti tuo, „kuris atstatė Valdovų rūmus“. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje į valdžią ateina dvasios ligoniai, dėl kurių didybės manijos turi kentėti visa Lietuva.
Rengiant eurorerferendumą ir ratifikuojant vadinamąją „Konstituciją Europai“, Seimas begėdiškai pamynė Lietuvos Konstituciją ir įstatymus. Vėlgi viskas buvo pateisinta „ėjimu į Europą“.
Politinio Lietuvos ir lietuvių žeminimo kulminacija reikėtų laikyti begėdišką Lietuvos valdovų šliaužiojimą prieš įvairaus plauko žydų ekstremistus, kurie jau įprato, atvažiavę į Lietuvą, nevaržomi tyčiotis iš lietuvių.
Lietuva tampa panaši į zoologijos sodą, kur kiekvienas atvykęs užsienietis gali kiek norėdamas tyčiotis iš lietuvių, o lietuviškosios saugumo struktūros prižiūri, kad kuris nors iš „vietinių žvėrių“ (lietuvių) nedrįstų ko nors atgal atšauti.
Šiandienos politika – tikras mito apie karalių, „atvedusį Lietuvą į Europą“, atkartojimas dabartyje. Gausūs Mindaugo pasekėjai nesiskaito su priemonėmis, kraudamiesi savo kapitalus Lietuvos sąskaita, lietuvybė žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir visa tai pristatoma kaip didinga dabartinių Lietuvos valdovų istorinė misija.
Lietuvos „įstojimas į vakarietiškąją Europą“, „krikštas“ ir Katalikų bažnyčios įsigalėjimas kažkada vos nepasibaigė visišku lietuvybės sunaikinimu. O kurlink einama dabar?
Galbūt įvairiais būdais žeminant ir naikinant lietuvybę, iš lietuvių bus pagaminti tikri „vakariečiai“ ir „europiečiai“. Tačiau kiek tada Lietuvoje beliks lietuvių? Ar vakarietiškoji ir europietiškoji Lietuva nestovės ant lietuvių tautos kapo?
Dabartinė padėtis yra labai palanki savo naudos siekiantiems politikams. Standartiniais lozungais, tokiais kaip „Einame į Vakarus“ ar „Europa reikalauja“, dabar yra pateisinami bet kokie sprendimai, kuriais dabartiniai Lietuvos valdovai siekia jei ne materialaus pelno, tai asmeninės šlovės.
Kiek yra pasakojama anekdotų apie pasišlykštėjimą keliančias dabartinių „valstybininkų“ peštynes dėl garbės būti „tuo, kuris atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO“, ar liguistas fantazijas tapti tuo, „kuris atstatė Valdovų rūmus“. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje į valdžią ateina dvasios ligoniai, dėl kurių didybės manijos turi kentėti visa Lietuva.
Rengiant eurorerferendumą ir ratifikuojant vadinamąją „Konstituciją Europai“, Seimas begėdiškai pamynė Lietuvos Konstituciją ir įstatymus. Vėlgi viskas buvo pateisinta „ėjimu į Europą“.
Politinio Lietuvos ir lietuvių žeminimo kulminacija reikėtų laikyti begėdišką Lietuvos valdovų šliaužiojimą prieš įvairaus plauko žydų ekstremistus, kurie jau įprato, atvažiavę į Lietuvą, nevaržomi tyčiotis iš lietuvių.
Lietuva tampa panaši į zoologijos sodą, kur kiekvienas atvykęs užsienietis gali kiek norėdamas tyčiotis iš lietuvių, o lietuviškosios saugumo struktūros prižiūri, kad kuris nors iš „vietinių žvėrių“ (lietuvių) nedrįstų ko nors atgal atšauti.
Šiandienos politika – tikras mito apie karalių, „atvedusį Lietuvą į Europą“, atkartojimas dabartyje. Gausūs Mindaugo pasekėjai nesiskaito su priemonėmis, kraudamiesi savo kapitalus Lietuvos sąskaita, lietuvybė žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir visa tai pristatoma kaip didinga dabartinių Lietuvos valdovų istorinė misija.
Lietuvos „įstojimas į vakarietiškąją Europą“, „krikštas“ ir Katalikų bažnyčios įsigalėjimas kažkada vos nepasibaigė visišku lietuvybės sunaikinimu. O kurlink einama dabar?
Galbūt įvairiais būdais žeminant ir naikinant lietuvybę, iš lietuvių bus pagaminti tikri „vakariečiai“ ir „europiečiai“. Tačiau kiek tada Lietuvoje beliks lietuvių? Ar vakarietiškoji ir europietiškoji Lietuva nestovės ant lietuvių tautos kapo?
REKLAMA
REKLAMA
Istorikas: skausminga praeitimi bandome pateisinti šių laikų nusivylimus