Didžiųjų Antilų centre - Dominikos Respublika. Tai viena neturtingiausių šalių pasaulyje. Nuo jos į rytus - Puerto Rikas, savivaldi JAV teritorija. Tarp jų - 160 kilometrų Monos sąsiauris, kuriame knibždėte knibžda ryklių...
Šių metų lapkričio 2-osios vidurdienį JAV pakrančių sargyba Monos sąsiauryje pastebėjo bangų nešamą laivelį. Vyriausias sargybinis jį tučtuojau prisikabino ir ištempė į kaimyninį pliažą. Pasirodė, kad tai senas, mažiau nei 7 metrų žvejybinis laivelis, netinkamas plaukioti atviroje jūroje.
Laive buvę 5 iš troškulio ir išsekimo kliedintys žmonės. Taip pat keli lavonai... Gelbėtojams tai liūdnas, tačiau įprastas vaizdas. Jie dažnai susiduria su Dominikos bėgliais: kiekvienais metais šimtai nuo skurdo bėgančių žmonių savo likimą patiki jūrai. Šį kartą pakrančių sargyba pastebi neįprastą dalyką: kai kurie lavonai žaizdoti, tačiau jų žaizdos neturi nieko bendra su saulės nudegimais. Stebint lavonus, gyvieji kreipia žvilgsnius į šalį: atrodo, kad druskos nugraužtos jų lūpos slepia baisią paslaptį...
Improvizuotos laidotuvės
Ankstyvą spalio 17-osios rytą 33 dominikiečiai (30 vyrų ir 3 moterys) sulipo į seną žvejybinį laivelį Sančez-Samanos įlankoje. Kiekvienas sumokėjo daugiau negu po 1000 eurų (o tai tikras lobis) ir susispaudę vienas prie kito išplaukė į jūrą link Puerto Riko.
Deja, jau vidurdienį sugedo vienas variklis. Po jo - kitas. Vakare, už daugybės kilometrų nuo žemės, vienas keleivis balsu išreiškė tai, ką visi jautė širdyje: "Mes visi žūsime..."
Atslinko naktis be jokios pagalbos ar orientyrų. Dvidešimtmetis Alvaras keikė alkį ir glausdamasis prie tėvo bandė užmigti. Jis sutiko vykti be lašelio vandens, kad tik būtų mažesnis svoris! Ir be maisto! Kitą rytą abu su tėvu ėmė atkakliai irkluoti, tačiau jokios žemės nesimatė. Tas pat kitą dieną, dar kitą. Penktąją pasigirdo šūksnis. Džiaugsmo? Ne. Nustebimo. Vienas vyras pastebėjo, kad jo kaimynas negyvas. Bangų mūšoje buvo improvizuotos laidotuvės. Moterys atsiklaupė ir sukalbėjo rožinį. Paskui padėjo į šalį mirusiojo dokumentus bei skurdžią mantą, kad vėliau juos perduotų artimiesiems, o kūną patikėjo vandenynui. Šią akimirką kai kurie dar nebuvo praradę vilties.
Kitą rytą laivelio šeimininkas Franciskas Soleris staiga pakilo, ištiesė rankas į horizontą ir taręs, kad grįš su pagalba, nėrė tiesiog į vandenį. Keleiviai matė, kaip jis plaukė link nematomo miražo, kol dingo bangose. Kiekvienam buvo aišku, kad ir jį patį gali ištikti ši fatališka haliucinacija.
Mirtys nesiliovė. Po dvidešimties maldos minučių vandenynas paslaugiai priglausdavo lavonus, o naktis atnešdavo visišką tylą.
Marija Marizan ypač sielojosi dėl savo trisdešimtmečio brolio mirties - devintąją kelionės dieną jis šoko į jūrą jos pačios akyse. Juk tai ji viską padarė, kad įkalbėtų savo tris jaunylius brolius vykti drauge su ja. Dabar ją taip graužia sąžinė... O štai Gregorijus Marizanas neprarado vilties - nužiūrėjęs kryptį, griebiėsi irklų. Kiti keleiviai tučtuojau jį paskyrė kapitonu ir laukė jo sprendimo, kaip išsikapstyti iš beviltiškos padėties.
Neišvengiamas sprendimas
Praėjus dvylikai dienų nuo išvykimo, 27 žmonės jau buvo mirę. Likę gyvieji nebepajėgė išmesti į jūrą paskutiniuosius lavonus. Kai mirė dvidešimt aštuntasis, Gregorijus išsitraukė ilgą peilį ir kreipėsi žvilgsniu į draugus. Niekas nepaprieštaravo, kai jis pradėjo pjauti raumenis iš mirusiojo šlaunies. Savo tylėjimu jam visi pritaria.
Taip, tai buvo baisu ir nepriimtina, tačiau neišvengiama. Taigi Gregorijus atskyrė gelsvų riebaliukų sluoksnį nuo atpjauto gabalo. Pasirodė dar šilti raumenys... Dabar juos reikėjo tiesiog staiga praryti, kad nepajustų skonio ir atsikratytų minties... Visi penki valgė savo draugų lavonus, nes norėjo išgyventi.
Marija apalpo. Alvaras vos bekvėpavo. Tėvas, norėdamas išgelbėti jo akis nuo saulės spindesio, sulenkia kartono gabaliuką ir pridengė galvą ta improvizuota "skrybėle". Kitą rytą jis pastebėjo rasą ant laivo pakraščių. Atkišęs lūpas, sutraukė tuos lašelius ir keturiomis nuropojęs iki sūnaus suvarvino jam į burną.
Tik penkioliktąją dieną likę gyvieji sulaukė pagalbos. Jų kojos buvo sutinusios, oda tiesiog suaižėjusi nuo jūros vandens ir saulės. Marija mirė nepasiekusi ligoninės. Išlikę keturi gyvieji papasakojo apie savo kančias gulėdami ligoninėje steriliuose pataluose. Kai kurie dar ir šiandien pravirksta prisimindami tai, ką pergyveno. Tarytum už jų gyvenimus sumokėta kaina jiems atrodytų baisesnė, nei pati mirtis.
*
Gal šiuos nuo mirties išsigelbėjusius pabėgėlius paguos tai, kad 1972 metais žmonės Anduose buvo priversti pasielgti lygiai taip pat. Sportininkams skrendant į draugiškas regbio varžybas Čilėje, lėktuvas sudužo Andų kalnuose. Šešiolika pražūties išvengusių žmonių 72 dienas gyveno lėktuvo karkase, maitindamiesi tik avarijos metu žuvusių draugų lavonais...
