Į šimto turtingiausių Lietuvos verslininkų sąrašą patenkantis „Babilono“ šeimininkės „Ogmios grupės“ valdybos narys 49-erių Arūnas Žemaitis – įvairiapusė asmenybė.
Muzikos akademijoje kartu su Oskaru Koršunovu studijavęs „tiksliukas“ dabar aukštąjį režisūros pilotažą demonstruoja ne scenoje, o versle.
Sugriovė stereotipus
Vienas žinomiausių Lietuvos nekilnojamojo turto plėtotojų – netradicinė, stereotipus griaunanti asmenybė. Ketvirtos kartos vilnietis ne tik kadaise patikėjo Panevėžiu ir vakarinę jo dalį pavertė miesto traukos centru, bet ir Aukštaitijos sostinę pasirinko atokvėpiui – ant Nevėžio kranto įsirengė sodybą.
Verslo panku pavadinamas A. Žemaitis, jo žmona Onutė, pamilusi ispanų kalbą, teisininkas sūnus, išleidęs pasaulio raštų sistemos žinyną, būtų gardus kąsnis glamūriniams leidiniams.
Tačiau Žemaičių nuotraukos nesipuikuoja ant žurnalų viršelių, o televizijos laidose neišgirsime jų, pasakojančių kavą ar arbatą renkasi rytais ar ką verslininkas padovanojo žmonai bendro gyvenimo sukaktuvių proga.
„Kai kažką darai, norisi kalbėti tiems, kuriems turi ką pasakyti, kur gali apsikeisti idėjomis. O laidos ir žurnalai „apie gyvenimą“ būna praktiškai apie nieką. Skaitau juose apie žmones, kuriuos pažįstu, tarkim, verslininką Arvydą Avulį ar lenktynininką Stasį Brundzą, ir atrodo, kad jie nieko nėra sukūrę. Jie tokios talentingos ir įdomios asmenybės, o taip sumenkinamos, kai aprašoma tik kokią kavą geria, kokį turi butą, namą ar automobilį“, – stebisi A. Žemaitis.
Įžvelgė potencialą
Į Panevėžio padangę A. Žemaitis įsiveržė kone atsitiktinai, kai kartą su pagrindiniu „Norfos“ savininku Dainiumi Dunduliu dairydamasis tarp Vilniaus, Rygos ir Kauno vietos dar vienam miesto mieste projektui iš Panevėžio pasuko Šiaulių link.
Likimo pokštas, kad važiuojant Klaipėdos gatve paskambino O. Žemaitienės kurso draugas ir pasiūlė pirkti giminaičių 7 ha sklypą dabartinio „Babilono“ vietoje. Dabar „Ogmios grupės“ kartu su partneriais išplėtota ir tebeplėtojama teritorija užima 80 ha.
A. Žemaitis čia mato naują miestą mieste – tris gyvenvietes su bažnyčia, kino teatru, prekybos centrais, autoservisais.
„Pagal tai, kad pirmasis „Babilonas“ jau dukart parduotas: iš mūsų nusipirko anglai, iš jų – suomiai, turbūt galima sakyti, kad sukūrėme gerą projektą. Pats prekybos centras nėra svarbiausias dalykas. Jo reitingas matuojamas tuo, kiek praleidžiama laiko nejaučiant, kaip jis bėga. Jei ryte atėjęs žmogus papusryčiavo, nuėjo į kiną, pažaidė boulingą, dar apsipirko – ir žiūri, kad jau tamsu, vadinasi, gerai“, – pasauline prekybos centrų plėtros teorija dalijasi A. Žemaitis.
Anot jo, jei miestas gyvas ir į jį ateina investicijos – visada vietos valdžios nuopelnas. O gera valdžia, kaip ir geras teisėjas, A. Žemaičio nuomone, turi likti nepastebima: sunku patikėti, kad užuot objektyviai teisėjavęs arbitras pultų pats varinėti kamuolį ar mušti įvarčius.„Teisėjui to nepavyks padaryti geriau už futbolininkus profesionalus. Kaip ir politikams pastatyti, išnuomoti, parduoti gamyklą, logistikos centrą ar išvystyti LEZ geriau už seniai kultivuojančiuosius šią „sporto šaką“, – mano verslininkas.
Panevėžį vadina unikaliu
Aukštaitijos sostinėje atradęs nišą verslui, A. Žemaitis čia surado ir ramybės oazę. Šeima iš Vilniaus pailsėti važiuoja į sodybą „Babilono dvaro“ gyvenvietėje ant Nevėžio kranto. O. Žemaitienė svarsto, ar ne kadaise šioje vietoje stūksojusio bajorų Sicinskių valdyto Savitiškio dvaro aura lėmė, kad amžių įpusėjęs sutuoktinis čia atrado iki tol jam visai nebūdingą meilę gamtai ir netgi ėmė kelti inkilus paukščiams.
Jiems keistas pačių panevėžiečių skeptiškas požiūris į savo miestą, prasiveržiantis provincialumo sindromas ir gėdijimasis, tarsi neturėtų dėl ko didžiuotis savo kraštu.
„Jei premjera vieną dieną rodoma Panevėžyje, kitą – Vilniuje, panevėžiečiai kažkodėl spektaklio žiūrėti važiuoja į Vilnių“, – stebisi A. Žemaitis. Nors, jo nuomone, bendrakursio O. Koršunovo režisuota „Katedra“ Juozo Miltinio teatro scenoje atsivėrė tikrai geriau nei Nacionaliniame dramos teatre.
O kai kartą iš kelionės parsivežė šamoto angelų, Žemaičiai apstulbo sužinoję, kad jie sukurti Dembavoje, keramikos įmonėje, kurios net savininkų veidai panašūs į jų sukurtus angelus.
Panevėžį A. Žemaitis vadina iš viso unikalia vieta. „Palyginti vilas ar namus, kuriuose teko apsistoti Čilėje, Havajuose, Žydrojo Kyšulio salose ar lietuvių pamėgtuose Kanaruose, aišku, pastebi esminį jų privalumą oro temperatūrą – 23–27 laipsnių šilumą ištisus metus. Bet didmiesčio statusą turinčio miesto kieme gyvena kiškis, žalčiai, inkiluose čiulba paukščiai, Nevėžyje bebras plaukioja, pėsčias į parduotuvę ar kiną gali eiti, mieste nėra kamščių ir dargi iki Vilniaus, Rygos ar Kauno oro uostų vos valanda kelio“, – nemažus ir Panevėžio privalumus įžvelgia A. Žemaitis.
Globalėjančiame pasaulyje nyksta ribos ne tik tarp miestų, bet ir tūkstančių kilometrų skiriamų valstybių. Šiais technologijų laikais nebelieka skirtumo ir kur apsistoti. Todėl Lietuvoje ypač gajus Vilniaus kultas A. Žemaičiui nesuprantamas.
„Šiais laikais nebeegzistuoja sąvoka kažkur gyventi. Dabar žmogus – pasaulio pilietis. Pasauliniu mastu Vilnius ir Panevėžys – vienodi miestai. Užsieniečiams šimtas kilometrų ne atstumas, o tai, kad viename 500 tūkstančių, kitame 100 tūkstančių gyventojų, irgi nieko nereiškia. Pasaulio mastu tai vienodo dydžio miestai. Tokijo Šindzuku traukinių stotyje per vieną dieną praeina 3,5 milijono žmonių“, – lygina verslininkas.
Sužinojo turįs ir klausą
A. Žemaičio praeitį ženklina iš pirmo žvilgsnio sunkiai su verslu suderinami veiklos žanrai – mokslinis darbas ir teatro režisūra.
„Ogmios“ įkūrėjams nereikėjo verslo pradėti nuo nulio – atsirado kas padeda. Tik tuo pagalbininku tapo ne koks turtingas dėdė, o Alma mater – Vilniaus universitetas. Jį A. Žemaitis vadina „Ogmios“ krikštatėviu. Irstant Tarybų Sąjungai, pradėjo strigti mokslinių darbų finansavimas iš Maskvos, universiteto skaičiavimo centro mokslinio eksperimento automatizavimo grupėje, kur A. Žemaitis dirbo programuotoju, buvo įkurtas kooperatyvas, pradėjęs pramoninę PAL dekoderių televizoriams gamybą. Jie buvo parduodami vienai didelei Ukrainos televizorių gamyklai. Universitetas verslui apyvartinių lėšų skolino su sąlyga, kad į projektą būtų įtrauktas skaičiavimo centras ir jo darbuotojams garantuotas buvęs atlyginimas.
Beveik tuo pačiu metu režisierius Jonas Vaitkus paskelbė Muzikos akademijoje renkantis pirmąjį režisierių kursą. Universiteto teatre penkerius metus vaidinęs A. Žemaitis apstulbino šeimą ir bičiulius nusprendęs atsiduoti profesionaliajai scenai.
„Su anyta per dantį traukėme: stok stok, vis tiek neįstosi. Laukėme paskutinio, muzikos, egzamino. O kai ir jį išlaikė, su anyta supratome, kad Arūnas dar ir klausą turi“, – prisimena O. Žemaitienė.
Į kursą susirinko ypač ryškios asmenybės: režisierius Gintaras Varnas, aktorės Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.
Jauniausias šioje plejadoje buvo bene vienintelis tiesiai iš vidurinės mokyklos suolo į režisūrą pasukęs O. Koršunovas.
Tuomet ir A. Žemaitis neabejojo atsiduosiantis mūzoms ir dirbo savęs negailėdamas sunkiai suvokiamu krūviu – savaitę liejęs prakaitą Muzikos akademijoje, sekmadieniais lėkdavo uždarbiauti į Vilniaus universitetą pas studentus, būsimosios „Ogmios“ kompanionus, o namuose laukė žmona su trejų metukų sūneliu.
A. Žemaitis juokauja piktnaudžiaudavęs tokia padėtimi.
„J. Vaitkus, peržiūrėjęs mūsų sukurtus etiudus, su jam būdinga energija pratrūkdavo, kad „japonas apsivemtų pamatęs, ką padarėme“. Kai sekmadieniais tą pačią frazę pacituodavau savo informatikos studentams, dirbdavo kaip bitutės, padarydami darbus už mane. Už tai jiems esu labai dėkingas“, – šypsosi verslininkas.
Režisūra versle
Prasidėjus privatizacijos bangai, A. Žemaitis pasirinko režisuoti versle, ne scenoje. Susimetę savus ir giminaičių investicinius čekius su draugais nupirko „Astros“ parduotuvę, įkūrė įmonę, pavadinę patentų biuro darbuotojos pasiūlytu „Ogmios“ – vieno iš sunykusios keltų religijos dievų vardu.
Anot A. Žemaičio, per gyvenimą praverčia viskas, ko išmokstama, o kūrybą ir verslą skiria ne tokia jau ryški linija.
„Vaitkus režisieriams kartodavo fantastišką frazę: pats suvaidinti kiekvienas durnius gali, o tu priversk tai padaryti kitą. Tas pats ir versle. Tarkim, didžiuosiuose prekybos tinkluose. „Norfos“ valdytojo D. Dundulio, kažkada pradėjusio verslą nuo vienos parduotuvės, gebėjimas dabar suvaldyti sistemą, kurioje dirba tokia galybė žmonių, yra aukščiausio lygio režisūra“, – mano A. Žemaitis.
Jo paties galvoje – idėjų kaleidoskopas, bet žino: pernelyg įsivažiavus, nepamatuotas kūrybines improvizacijas versle pristabdys kompanionai – buvę bendramoksliai „Ogmios“ akcininkai.
„Kartais girdžiu sakant, kad A. Žemaitis tik apsimeta, kad finansuose nesigaudo. Kai jam naudinga, tada gaudosi“, – juokauja verslininkas.
Tai girdėdama žmona tik šypsosi. Ji rami, patikėjusi šeimos finansus valdyti vyrui.
„Tai aš esu visiška menininkė. Man labai gera, nes esu atleista nuo piniginių reikalų“, – sutuoktinį palaiko O. Žemaitienė.
Ji neslepia: buvo laikas, kai verslą kuriantį vyrą ir tėvą šeima matydavo tik naktimis. Tačiau net ir tuomet A. Žemaitis jautė stiprų žmonos palaikymą.
„Mačiau, kiek jis atiduodavo savęs, ir niekada neturėjau minčių, kad galėtų būti kitaip“, – pamena O. Žemaitienė.
Vieni po pasaulį
Už prarastą laiką sutuoktiniai dabar atsiima su kaupu ir atsiduoda didžiausiai savo aistrai – kelionėms. Žemaičiai skaičiuoja per pastarąjį dvidešimtmetį apkeliavę apie 80 pasaulio šalių.
Dabar pasaulį maišo jau keturiese – prie kompanijos prisijungia sūnus Augustinas ir prieš porą metų į šeimą atėjusi marti Aistė.
Nors Žemaičiai gali sau leisti užsisakyti individualias keliones, nė karto tuo nėra pasinaudoję. Maršrutus šeima visada organizuoja pati.
„Mes labai nemėgstame būti nuo ko nors priklausomi“, – paaiškina O. Žemaitienė.
Savarankiški keliautojai sako neabejotinai išlošiantys – aptinka tokių „perliukų“, kokių joks gidas neparodys.
Tarkim, į šiauriausią Europos vietą, vos 1000 kilometrų iki Šiaurės ašigalio, esančios Špicbirgeno salos Longyearbyeno miestelį, neturintį nė 2000 gyventojų, vargu ar nuskraidintų kokia kelionių agentūra.
Netgi turistams itin nesaugiomis šalimis laikomose Sirijoje ar Namibijoje Žemaičiai keliavo be palydos ir tvirtina susidarę visai kitą įspūdį nei dažniausiai viešai pateikiamas.
„Jei apsistojęs kokiame Namibijos kaimelyje paliksi daiktus neužrakinęs durų, žinoma, pavogs. Bet ne todėl, kad jie blogi žmonės. Tiesiog mano, kad tau jų nereikia“, – perprato A. Žemaitis.
Ir kai Sirijoje sustabdė ginkluoti vietiniai, Žemaičiai jautėsi ramūs. Anot jų, mandagus elgesys, pagarba tradicijoms ir kalbų mokėjimas visur atveria duris.
Aistringi keliautojai sako didžiausių nemalonumų turėję ne kokioje skurdžioje ir neramumų purtomoje Afrikos valstybėje, o visai čia pat, civilizuotame krašte – Brėmene chuliganai išdaužė automobilio langą, o Madrido metro iš kuprinės ilgapirščiai ištraukė fotoaparatą.
Šeimoje – knygų autoriai
O. Žemaitienė nėra moteris, ištirpusi vyro verslininko šešėlyje. Pakviestas į priėmimus Ispanijos ambasadoje A. Žemaitis tėra ispanų kalbos vadovėlio bendraautorės, filmų, devynių knygų iš ispanų kalbos vertėjos antroji pusė.
Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę įgijusi O. Žemaitienė ispanų kalbą išmoko rekordiškai greitai – vos per šešis mėnesius, vėliau žinias gilino kalbų akademijose Ispanijoje, penkerius metus dėstė ispanų kalbą konsulate.
„Tai tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui“, – jausmus ispanų kalba išpažįsta moteris.
Ji svarsto, kad nė mokytis nereikėjo – ispaniški žodžiai tarsi patys sugrįžo ir daugelis jų O. Žemaitienei skamba netgi prasmingiau nei lietuvių.
A. Žemaitis juokauja, kad turėdamas tokią mokytoją, netgi būdamas negabus kalboms išmoko ispaniškai. Verslininkas, kalbantis rusiškai, ispaniškai, angliškai, didžiuojasi ir savo sūnumi Augustinu, unikalaus žinyno „Pasaulio raštų sistemos“ autoriumi.
Tavo ir mano neegzistuoja
Žemaičiai ilgai svarsto paklausti, ar per 28-erius bendro gyvenimo metus surado sėkmės formulę. Anot jų, kiekviena diena yra tarsi naujas atradimas ir nauja pamoka, tačiau svarbiausioji jau išmokta – vienas žmogus kalnų nenuvers.
„Rezultatas priklauso, su kuo susipažįsti, į kokią kompaniją pakliūni, kaip tave įkvepia ir kuo pats prisidedi. Sistema įsivažiuoja, kai komandoje vienas kitą papildo. Kaip gamtoje nėra vien juodos ar vien baltos spalvos, taip nėra tavo ir mano. Ir meilėje, ir šeimoje, ir versle turi būti darna, ramybė, bendros svajonės ir tikslai. Dideli projektai gimsta tik taip“, – savo filosofija dalijasi A. Žemaitis.
