Apie tai „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo advokatų kontoros „WIDEN“ partnere, advokate, Aplinkos apsaugos ir tvarumo teisės praktikos vadove Vilma Sabaliauskiene.
Pokyčiai ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamente
Pastaruoju metu daug kalbama apie naują Europos Sąjungos Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentą. Kokie svarbiausi pokyčiai jau įsigaliojo ir ką verslas turi įsivertinti iš teisinės pusės?
V. Sabaliauskienė: Taip, iš tiesų informacijos yra gana daug ir kartais šiai dienai atrodo, kad verslai tik dabar išgirdo, nors reglamentas priimtas 2024 metų pabaigoje.
Kartais atrodo, kad verslams tai visai naujas dalykas, jog jie yra atsakingi už taršą, kurią pakuotės generuoja aplinkai. Jei anksčiau Lietuvoje verslai suprasdavo, kad reikia registruotis, mokėti pakuočių taršos mokestį, tai apie užsienį dažniausiai nesusimąstydavo.
Dabar jau tampa aišku, kad siunčiant supakuotus žaislus, tekstilės gaminius ar bet kokius kitus produktus į kitas šalis, taip pat reikia prisiimti atsakomybę už taršą pakuočių atliekomis. Jeigu yra mokestis, jį reikia mokėti, registruoti ir panašiai.
Norisi koncentruotis į tris esminius punktus, ką verslai šiai dienai jau turi daryti.
Pirmasis punktas: registracija ir dalyvavimas išplėstinės gamintojų atsakomybės sistemose. Jei gaminiai pirmą kartą tiekiami į tam tikros Europos Sąjungos valstybės narės rinką, gamintojas ar tiekėjas turi registruotis toje šalyje ir vesti apskaitą. Jei taikomas taršos mokestis, jį taip pat reikia sumokėti ir laikytis kitų tos šalies nacionalinių reikalavimų.
Jei veikia pakuočių kolektyvinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje, su jomis reikia sudaryti sutartį ir prisiimti atsakomybę už pakuotę per visą jos gyvavimo ciklą – nuo suprojektavimo ir dizaino iki jos sutvarkymo, kai ji tampa atlieka. Pakuotės turi būti tvarkomos laikantis atliekų tvarkymo hierarchijos: pirmiausia taikoma prevencija, o šalinimas sąvartyne yra tik paskutinė išeitis.
V. Sabaliauskienė: Taigi pirmiausia prisijungimas ir dalyvavimas šiose sistemose. Antras labai svarbus dalykas, tai pačios rolės supratimas. Anksčiau šiame sektoriuje buvome įpratę įmones skirstyti į gamintojus, kurie gamina ir pakuoja gaminius, bei importuotojus, kurie įveža supakuotus gaminius iš kitų šalių.
Nuo rugpjūčio 12-osios šios rolės keičiasi, keičiasi ir pati sistema. Gamintoją pagal naująjį reglamentą dabar turime suprasti dviem prasmėmis. Viena iš jų – fizinis gamintojas.
Fizinis gamintojas pagal Europos Komisijos aiškinimą nebūtinai yra įmonė, kuri fiziškai pagamina pakuotę arba gaminį ir jį supakuoja. Tai yra verslas, kuris turi sprendimo galią nuspręsti, kokia bus pakuotė, koks bus jos dizainas ir iš kokių medžiagų ji bus pagaminta. Dėl to įmonės, kurios išleidžia į rinką produkciją su vadinamosiomis privačių prekių ženklų etiketėmis, taip pat gali būti laikomos fiziniais gamintojais.
Kalbame apie smulkesnius verslus?
V. Sabaliauskienė: Nebūtinai. Tai gali būti ir smulkus tekstilės gaminių kūrėjas, bet tai gali būti ir prekybos tinklas, kuriame turime labai daug pakuočių, paženklintų to prekybos tinklo prekių ženklu arba pavadinimu.
Pagal reglamentą prekybos tinklas, kuris ženklina pakuotes savo prekių ženklu arba pavadinimu, šiuo atveju yra laikomas fiziniu gamintoju. Fiziniam gamintojui tenka pareiga užtikrinti, kad į rinką išleidžiamos pakuotės atitiktų reglamento reikalavimus.
Fizinis gamintojas taip pat turi parengti atitikties deklaraciją, kurios forma patvirtinta aštuntame reglamento priede. Joje patvirtinama, kad pakuotė atitinka reikalavimus, joje nėra kenksmingų medžiagų, ji yra perdirbama ir panašiai.
Gamintojas dabar yra platesnė sąvoka pagal reglamentą. Gamintoju gali būti ir platintojas, pavyzdžiui, prekybos tinklas, kuris įsiveža iš kitos šalies ir platina pas mus supakuotus gaminius. Šios sąvokos skiriasi, todėl verslui svarbu labai gerai įsivertinti, kurioje rolėje jis yra, nes skiriasi ir pareigos.
Jeigu verslas yra platintojas, jis turi kitokias atsakomybes. Pavyzdžiui, prekybininkas turi patikrinti, ar pakuotės, kuriomis jis prekiauja, dalyvauja išplėstinės gamintojų atsakomybės sistemoje, ar gamintojas yra registravęsis, ar ant pakuočių nurodyta fizinio gamintojo informacija. Tai ypač svarbu siunčiant pakuotes į kitas šalis.
Jeigu siunčiu savo supakuotus žaislus į Vokietiją ar Lenkiją galutiniam naudotojui, vartotojui, pavyzdžiui, per elektroninės prekybos platformą, aš esu atsakingas už tą pakuotę. Bet jeigu siunčiu per platintoją, per tarpininką, tai tas platintojas Vokietijoje arba Lenkijoje bus gamintojas.
Vėlgi labai priklauso nuo to, koks yra mano verslo modelis, kur aš tuos gaminius platinu ir kaip juos platinu Europos Sąjungos šalyse. Bet kuriuo atveju tikslas yra, kad nė viena pakuotė Europos Sąjungos rinkoje nepatektų į užribį, nebūtų netvarkoma ar neapskaityta ir būtų aišku, kas yra atsakingas už tą pakuotę.
Todėl registracija kitose šalyse ir rolės nustatymas yra labai svarbūs. Reikia pasižiūrėti, kaip veikia verslo grandinės, ypač didesnėse įmonių grupėse. Viena įmonė, sakykime, yra gamintojas, kita seserinė kompanija – distribucinė kompanija, todėl įmonės kartais pasimeta tose rolėse ir vaidmenyse. Šiai dienai tai yra labai svarbu.
Taip pat pagal Europos Sąjungos reglamentą ant pakuočių turi būti žymima informacija, nurodant fizinį gamintoją, jo pavadinimą, pašto adresą, o jeigu yra elektroninės susisiekimo priemonės ir elektroninio pašto adresą. Tai reikalinga tam, kad būtų galima susisiekti su fiziniu pakuotės gamintoju, kuris yra atsakingas už jos atitiktį.
Kalbant apie atitikties deklaracijos rengimą, labai svarbu suvokti, kad būtent fizinis gamintojas ją rengia. Šis subjektas turi susirinkti informaciją iš tiekėjų, pakuočių komponentų ir elementų tiekėjų, tuščios pakuotės tiekėjų.
Deklaraciją reikia saugoti vienkartinių pakuočių atveju penkerius metus, daugkartinių pakuočių atveju dešimt metų, kad patikrinimo metu būtų galima ją pateikti ir įsitikinti, jog informacija yra reali. Tos deklaracijos negali būti formalios, fiktyvios ar melagingos.
Jau turime visai nesenų atvejų, kai Lietuvos gamintojai siuntė į Skandinavijos šalis savo supakuotus gaminius. Skandinavijos platintojai tas pakuotes nuvežė į pakuočių laboratoriją ir atliko testavimą. Paaiškėjo, kad jose yra FAS medžiagų, kurioms reglamente nustatyti draudimai dėl jų koncentracijos. Tai ypač toksiškos ir kenksmingos žmonių sveikatai medžiagos.
Paaiškėjo, kad pareiškimai ir deklaracijos buvo melagingi, todėl Lietuvos verslai turėjo išpakuoti gaminius, išimti juos iš prekybos ir spręsti sutartinės atsakomybės klausimus. Taigi labai svarbu suvokti, kad šie reikalavimai nėra vien formalūs, jie yra realūs.
O ką svarbu žinoti ir įsivertinti tiems, kurie prekes į Europos Sąjungą importuoja iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Kinijos ar Turkijos?
V. Sabaliauskienė: Iš tiesų jokių išimčių nėra, visos pakuotės, kurios cirkuliuoja Europos Sąjungos rinkoje, turi atitikti Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento reikalavimus, kuris jau taikomas nuo rugpjūčio 12 dienos.
Verslas, kuris importuoja prekes iš trečiųjų šalių, laikomas tiekėju į Europos Sąjungos rinką. Jam taikomas išplėstinės gamintojų atsakomybės principas, todėl jis turi prisiimti atsakomybę už pakuotę per visą jos gyvavimo ciklą, kad ji galiausiai būtų sutvarkyta, už ją sumokėti taršos mokesčiai, vedama apskaita ir ji būtų registruojama.
Taip pat importuotojas turi susirinkti techninius dokumentus ir parengti atitikties deklaraciją. Šiuo atveju jis yra teršėjas, kuris prisiima atsakomybę už į Europos Sąjungos rinką išleidžiamą pakuotę.
Žinoma, verslų argumentai, kad sudėtinga susitarti su tais partneriais, teisine prasme neatleidžia nuo atsakomybės. Vis dėlto sutartiniu pagrindu galima susitarti su savo tiekėjais, nesvarbu, ar tai būtų Kinija, ar kita šalis, dėl reikalavimų, taikomų Europos Sąjungos rinkoje.
Išimčių tikrai nėra. Tikėkimės, kad tokiu būdu pakuočių cirkuliavimas Europos Sąjungos rinkoje taps skaidresnis ir visos pakuotės bus perdirbamos. Tikslas, kad 2030 metais visos pakuotės būtų perdirbamos.
Kaip šie pokyčiai paveiks smulkųjį verslą?
O kaip šie pokyčiai paveiks smulkųjį verslą, amatininkus ir meistrus, kurie savo gaminius siunčia į kitas Europos Sąjungos šalis ar už jos ribų? Ar jiems taikomos tokios pačios taisyklės, ar numatyta tam tikrų lengvatų?
V. Sabaliauskienė: Iš tiesų suprantu tuos nusiskundimus, ypač smulkiojo verslo, nes susigaudyti yra tikrai sudėtinga.
Nors reglamentas yra tiesiogiai taikomas visoms valstybėms narėms be išimties, nacionaliniuose įstatymuose vis dėlto yra tam tikrų skirtumų. Skiriasi registracijos sistemos, taip pat pakuočių kolektyvinių organizacijų veikla, kurią turime ir Lietuvoje. Dėl to našta verslui tikrai yra pakankamai nemaža.
Europos Komisija kalba, kad, be abejo, reikia atsižvelgti į tai, jog skirtingoms įmonėms gali būti taikomos skirtingos taisyklės. Didiesiems teršėjams taikomos vienokios taisyklės, taip pat yra tam tikrų išlygų, pavyzdžiui, mano minėtų privačių prekių ženklų, arba angliškai „private label“, atveju.
Tokiu atveju fiziniu gamintoju būtų laikomas ne tas smulkusis verslas – kažkoks kūrybininkas ar amatininkas, kuris galbūt nori lietuviškus tekstilės gaminius kažkur išsiųsti, – bet tos pakuotės, tos dėžutės gamintojas. Tuo tarpu mano minėtų prekybos tinklų atveju fiziniu gamintoju būtų laikomas pats prekybos tinklas. Tokių išimčių yra, reikia pasakyti, kad į tai atsižvelgiama ir nacionaliniuose teisės aktuose.
Pavyzdžiui, mūsų Pakuočių ir pakuočių atliekų įstatyme yra išimtis: jeigu per metus verslas išleidžia mažiau nei pusę tonos pakuočių į rinką, jis turi registruotis ir vesti apskaitą, nes kitaip nežinosime to srauto ir kiekio. Tačiau jis atleidžiamas nuo pareigos šviesti ir informuoti visuomenę apie pakuočių atliekų rūšiavimą bei tvarkymą ir nuo pareigos mokėti taršos mokestį. Taigi tokių palengvinimų yra, ir galimai bus kitų išimčių bei taisyklių.
Šiuo metu yra visa eilė Europos Komisijos išaiškinimų ir rekomendacijų, nes verslams kyla be galo daug klausimų. Taip pat laukiame nemažai įgyvendinančių teisės aktų, kuriuose bus paaiškinta, kaip tam tikros reglamento taisyklės turės būti taikomos.
Kas laukia verslo?
Vilma, kokie dar pokyčiai laukia verslo ir kam jau šiandien reikėtų ruoštis?
V. Sabaliauskienė: Visų pirma, kaip sakiau, tikriausiai reikia inventorizuoti savo pakuotes: įsivertinti, kokioje rolėje mes esame, iš kokių tiekėjų perkame tuščias pakuotes, kokius pakuočių elementus ir komponentus naudojame, kokiame sektoriuje esame. Pavyzdžiui, ypač daug pakeitimų ateina HORECA sektoriuje, viešbučiuose ir aptarnavimo sektoriuje.
Numatyti draudimai, dėl kurių tam tikros pakuotės nuo 2030 metų apskritai negalės cirkuliuoti rinkoje. Pavyzdžiui, maitinimo įstaigose įvairūs vienkartiniai plastikiniai pakeliai ir pakuotės, skirtos grietinėlei, cukrui ir panašiai, taip pat viešbučiuose naudojamos vienkartinės higienos priemonės, įvairūs plastikiniai buteliukai ir panašiai.
Draudimai numatyti ir vaisių bei daržovių tiekėjams. Jeigu vaisių svoris yra mažesnis nei 1,5 kilogramo, vienkartinės plastikinės pakuotės naudojimas supakuojant tokį kiekį taip pat bus draudžiamas. Taip pat nuo 2028 metų ateina pakuočių ženklinimo reikalavimai. Visas sektorius ir vartotojai, būtent rūšiavimo tikslais, turės žinoti, kaip rūšiuoti ir iš kokių medžiagų pagaminta pakuotė.
Dabar turime tikrai daug variantų ir daug neaiškumo, todėl vartotojai nežino, kaip rūšiuoti. Pirminis rūšiavimas yra itin svarbus tam, kad vėliau užtikrintume kokybišką perdirbimą ir galėtume grąžinti antrines medžiagas į žaliavų grandinę.
Ateina ir daugkartinių pakuočių naudojimo reikalavimai. Čia tikrai labai svarbi sritis. Bus nustatyta, atsižvelgiant į daugkartinių pakuočių rūšis, ar tai būtų mediniai padėklai, paletės ar kitos pakuotės, kiek kartų jos turi būti naudojamos. Taip pat nustatytas reikalavimas, kad tam tikras procentas daugkartinių pakuočių turi būti naudojamas, pavyzdžiui, transporte.
Todėl tikrai reikia įsivertinti, kuriame sektoriuje verslas veikia: ar tai logistika, ar sandėliavimas, ar su maistu besiliečiančios pakuotės, kurioms taip pat taikomi tam tikri reikalavimai. Tokiu būdu, susipažinus su reglamentu, galima pasirengti ateinantiems pokyčiams.
O šiai dienai tikrai reikia įsivertinti, į kokias šalis mes siunčiame, jeigu siunčiame, kokie reikalavimai ten yra, ar mes esame platintojas, ar tiekėjas, iš kokių šalių įsivežame prekes.
Patogiausia tikriausiai yra susisiekti su konkrečios Europos Sąjungos šalies pakuočių kolektyvine organizacija ir ten gauti informaciją, koks registras veikia, kokią sutartį su ta organizacija reikia sudaryti, kaip reikia vesti apskaitą.
Be abejo, tai yra papildomi administravimo kaštai, bet negalime tikėtis, kad jų išvengsime, nes yra tarša ir reikia prisiimti atsakomybę. Esminis aplinkosaugos principas yra „teršėjas moka“, šiuo atveju būtent verslas ant savo pečių neša teršėjo rolę.
Tai, ką jūs išvardijate, Vilma, daugiausia įsigalios nuo 2028 metų?
V. Sabaliauskienė: Išplėstinės gamintojų atsakomybės principas ir principas „teršėjas moka“ yra kertiniai, pamatiniai principai, jie galioja jau dabar. Tačiau konkretūs draudimai, ateities ribojimai HORECA sektoriui ir kiti reikalavimai įsigalios vėliau. Pavyzdžiui, nuo 2027 metų vasario maitinimo įstaigose turi būti sudaryta galimybė išsinešti maistą ir gėrimus savo atsineštoje taroje.
Jeigu prekybos tinklo plotas viršija 400 kvadratinių metrų, toks prekybininkas taip pat turi sudaryti sąlygas daugkartinio užpildymo punktams ne mažiau kaip 10 procentų ploto, kad vartotojas galėtų atsinešti ir užsipildyti savo tarą. Taigi tokių pokyčių yra, priklausomai nuo sektoriaus, ir jiems reikia ruoštis ateityje.
To laiko dar yra, bet šiai dienai reikia suvokti, kurioje pozicijoje mes esame, kokios tendencijos ir ar tikrai esame pasirengę pateikti atitikties deklaracijas, nes šis reikalavimas jau taikomas šiandien.
Kokios sankcijos taikomos nusižengusiems?
Kokios sankcijos ir prievolės laukia tų, kurie neatsižvelgs į naujus reikalavimus?
V. Sabaliauskienė: Reglamente numatyta, kad valstybės narės turi patvirtinti sankcijų sistemą iki 2027 metų vasario. Vadinasi, dar turime šiek tiek laiko. Lietuvoje jau turime šio Seimo rudens sesijai parengtus teisės aktų projektus. Tiek įmonėms, tiek fiziniams asmenims numatytos baudos už netinkamų pakuočių išleidimą į rinką, pavyzdžiui, tokių, kurios nėra perdirbamos arba kuriose neišlaikytas perdirbtų medžiagų naudojimo procentas.
Numatytos ekonominės sankcijos, tačiau teisės aktai dar nepriimti. Kitose šalyse dar net nėra parengtų projektų. Šalys neskuba, nes dar turi laiko.
Reikia tikėtis, kad iš pradžių verslai sulauks įspėjimų ir tam tikrų raginimų, nes iš tiesų sudėtinga, pavyzdžiui, vidury mokestinių metų deklaruoti naujus išleidžiamus pakuočių kiekius ir perskirstyti visą kainodarą.
Taigi reikia tikėtis, kad kol kas bus tik įspėjimai, o sankcijos atsiras vėliau, tačiau ruoštis reikia.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
