"Daryk viską taip, kaip reikia, o bus taip, kaip bus"
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pirmininkas Pavelas Borkovskis teisininko darbą dirba jau tris dešimtmečius. Pradėjęs savo karjerą nuo tardytojo, vėliau dirbo prokuroru, teisėju, dabar - teismo pirmininku. Nors darbo krūvis didelis, prieš porą metų P.Borkovskis debiutavo ir kaip rašytojas. Pirmiausia jo knyga buvo išleista rusų kalba (ją išleido viena Rusijos leidykla), o vėliau jau lietuvių kalba - knygynuose pasirodė jo romanas "Lizdų ardytojas". Tai istorija apie žmogų, kuris gyvenime nepatyrė meilės ir keršydamas aplinkiniams žudė moteris. Daugeliui perkaičiusių romaną prieš akis iškilo prieš keletą metų iki gyvos galvos nuteisto pakelių maniako paveikslas. Pakalbėti su P. Borkovskiu apie darbą ir knygas "Akistatos" korespondentė Aurelija Žutautienė susitiko erdviame teismo pirmininko kabinete Vilniuje.
- Kodėl pirmiausia romanas buvo išleistas Rusijoje?
- Kalbu ir rašau trimis kalbomis: lietuvių, rusų ir lenkų. Pirmiausia knygą parašiau dviem kalbomis. Aš, kaip pradedantis rašytojas, ėmiau ieškoti, kas Lietuvoje leidžia knygas ne lietuvių kalba - bet neradau. Tada, panaršęs internete, nusiunčiau savo knygą į porą Maskvoje eančių leidyklų. Iš vienos negavau jokio atsakymo, o iš kitos redaktorius atsakė, kad knygą perskaitė jo šeimos nariai ir neblogai įvertino. Tik gavau pastabą, kad mažoka veiksmo, ir paprašė pakeisti pabaigą... Skubiai tą ir padariau.
- O lietuvišką variantą parengėte pats?
- Taip. Kai knyga pasirodė rusų kalba, lietuvišką variantą apsiėmė spausdinti be jokių vargų. Žinoma, dabar knygą rašyčiau kitaip, pats matau, kur dar galima tekstą patobulinti, kai kuriuos įvykius aprašyti ne taip nuobodžiai...
- Ar jūsų knygos herojus ištikrųjų yra mums visiems žinomo pakelių maniako prototipas?
- Na, žinoma, kažkiek detalių paimta iš tos garsiosios pakelių maniako bylos, tačiau kaip ir kiekvienas parašęs knygą žmogus aš sakau: "Bet koks sutapimas su konkrečiais žmonėmis ir charakterio savybėmis yra atsitiktinis" (šypsosi). O istorija prasidėjo tada, kai gavau laišką iš nuteistojo, kuris prašė pagelbėti ir gauti jam televizorių, nes sugedo. O man dar 1980-aisiais teko tirti pirmąją to žmogaus bylą. Tuomet jis buvo apkaltintas žmogžudyste. Miške buvo rastas sudegęs automobilis, o jame - vyriškio lavonas. Taigi tas pilietis gavo 15 metų nelaisvės, bet neatkalėjo viso skirto laiko, išėjo anksčiau - po 12 metų. Vėliau į kalėjimą jis pakliuvo dėl keleto merginų nužudymo. Man pasidarė įdomu, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Na, tarkim, yra "kileriai" - Vilniaus apygardoje buvo nemažai tokių bylų - jiems užsakoma žmogžudystė, paaiškinama, kad tas, kurį reikia nušauti, yra "blogietis" - negrąžina didelės skolos, ar moterį nuviliojo ir pan. Ir užtai jam dar ir sumokama. Žiaurus nusikaltimas, bet motyvas - aiškus. Tačiau kalbant apie kitą nusikaltėlių kategoriją - šiuo atveju serijinius žudikus - visada įdomu, kas juos skatina žudyti. Vieniems reikia visuomenės dėmesio, kitiems - įdomus pats tyrimo, nusikaltimo tyrimo procesas, o mano knygoje - herojus keršija visam pasauliui už tai, kad jis vaikystėje nepatyrė meilės. Manau, kad ši teorija yra teisinga, nes visi be išimties - nuo mažo iki didelio - trokštame meilės ir būname labai nelaimingi negavę jos... Ypatingai tai liečia silpnąją lytį - vyrus. - ?! - Taip, taip. Mergaitės ir moterys yra žymiai stipresnės. Žiūrėkit, jos išgyvena blokadas, karus, susidoroja su sunkiausiomis užduotimis. Na, o mes, vyrai, jau taip gamtos sukurti - nei mes gimdom, nei mes kitų rimtų darbų dirbam. Kai tamsu - berniukams baisu, nėra šalia mamos - jie verkia...
- 3-iojo teismo "klientūra" gana spalvinga, nes teimui priklausantys rajonai - Naujininkai, Stoties rajonas, Rasos - garsėja narkomanais, prostitutėmis, asocialiomis šeimomis... Personažai, kurių net nereikia sugalvoti?
- Taip, mūsų teisme "reikalų turi" marga publika. Per savo darbo praktiką teko nagrinėti įvairiausias bylas: ir narkomanų, ir prostitučių, ir iš pirmo žvilgsnio visai ramių, tylių žmonių, kurie padarė nusikaltimus. Kaip minėjau, man visada buvo įdomu, kaip žmogus iki to priėjo, kokiose sąlygose augo...
- ... ir nepatyrė meilės?
- Taip. Mano tokias prielaidas patvirtina ir pasaulio literatūroje nagrinėjami atvejai. Na štai Lietuvoje turim nelaimę nešančią pavardę - Jonaitis, Jonaitienė, Jonaitytė... Visi galvojam, kad Jonaitienė vaikus nužudė lyg ir lėkšto motyvo vedama - norėjo išeiti pas kitą... Bet kokia tikroji priežastis, kad ji taip siaubingai pasielgė? Kas atsakys? Kažko trūko gyvenime...
- Ar buvo atvejų, kai buvo gaila ne aukos, o nusikaltėlio?
- Man visada gaila tiek tų, tiek tų. Pasižiūri, nusikaltimas - žiaurus, o stovi prieš tave tas nusikaltėlis - toks susitraukęs, gyvenimo nuskriaustas, toks nelaimingas...
- Per 30 darbo metų ar pastebėjote pasikeitimų? Ar labai pasikeitė nusikaltėiai, nusikaltimų pobūdis?
- Na, anksčiau, jei kokį vagišių ar plėšiką tekdavo teisti, tai jo motina ateidavo pas mus ir sakydavo: "Mano sūnus to padaryti negalėjo, jis labai geras sūnus". O dabar atėjusi motina maldauja, kad jos sūnų nors trumpam uždarytume, nes jis paskutinius jos pinigus, daiktus iš namų išneša, peiliu grasina - mat dozei reikia... Prikūrėme įvairiausių departamentų, o realios pagalbos, kad ir tiems narkomanams, girtuokliams, deja, ir nėra. Kiek yra priklausomybės centrų - jie visi perpildyti. Tėvai vargsta, saugo - neišsaugo... Man nelabai patinka ta vadinama demokratija narkomanų ir girtuoklių atžvilgiu: nori - gydykis, nori - ne. Aš būčiau giežtesnis, nes matau, kas darosi. Kaime žmonės daro taip (toji nelaimė jau skverbiasi ir į kaimus) - užrakina narkomanus rūsyje ir pro langelį paduoda jiems valgyti, kad ten jie galėtų praleisti tą vadinamą "lomkių" periodą. Nesuprantu ir gydymo metadonu - tai tas pats, kas girtuoklį gydyti alumi...
- Labai liūdnai mes čia šnekame... Gal teko nagrinėti tokių, kur laiminga pabaiga?
- Oi, kiek tų bylų buvo... Gal kiek įsimintinesnę bylą turėjau apie 1982 - 1983-iuosius metus. Vienas vyrukas gavo palikimą iš Argentinos doleriais ir prisipirkęs Maskvoje videomagnetofonų, atvežė juos į Lietuvą. O anais laikais tai buvo prabangos daiktas. Na, kadangi tų pinigėlių buvo, tai pasišvaistė jis jais restoranuose, susipažino su trimis padavėjais, papasakojo jiems apie savo turtus. Tie sugalvojo tą turtingą vyruką nunuodyti... Girdi, tu toks "fainas", va, tavo gimimo diena, mes tau ją suruošom, o tu mums kokį porno filmą per savo tuos "vidiakus" parodysi... Tas sutiko. Atsivežė tie oficiantai savo degtinytės, užkandos ir... strichnino. Pirmiausia tai tą strichniną išbandė su šunimi. O tas vyrukas nemėgo degtinės, bet užtat labai skanus jam buvo likeris - tuo metu kažkoks žalias buvo labai madingas. Tai tie vyrukai jam strichniną į tą likerį, kai jis nemato, pila ir vis žiūri, kada jis užvers kojas. O tam - nė motais. Šuo pastipo, o vyrukui - nieko. Pasirodo, kad gliukozė nuodus neutralizuoja... Na, tuomet oficiantai sugalvojo, kad reikia tą turtuolį nušauti ir vis tiek tą aparatūrą pasisavinti. Už Vilniaus, prie kolektyvinių sodų, buvo toks miškas, tai tie oficiantai iškasė duobę, nusipirko ginklą ir pakvietė tą vyruką, girdi, kažko pirkti. Bandė jį nušauti, bet viena kulka įstrigo kažkur gerklėje ir ginklas užsikirto. O vyrukas, kad ir sužeistas, puolė prie automobilio (kaip tyčia rakteliai buvo palikti) ir nuvažiavo tiesiai į ligoninę. Operavo jį, kalba šiek tiek sutriko, bet liko gyvas... Svarbiausia, kad tas vyrukas nė neįtarė, kad jį norėjo nunuodyti, o kai nepasisekė - ir nušauti. Tie oficiantai, kai juos suėmė, papasakojo viską, ką buvo suplanavę. Ir dabar kartais su tuo laiminguoju susitinkam, pasikalbam.
- Dirbate darbą, kurį reglamentuoja įstatymai. Na, ne visada galite elgtis kaip norite - vadovaujatės logika, o ne emocijomis. Ar gyvenime Pavelas Borkovskis - romantikas?
- Taip, taip (šypsosi).
- Dažnai dovanojate žmonai gėlių? Sakote moterims komplimentus?
- Hmm... Na, gal gėlių ne taip dažnai... Bet yra kitų būdų, kaip išreikšti dėmesį. Aš greičiau padarau ką nors tokio netikėto. Niekam nežinant padaryti ką nors gero ir nelaukti, kad bus už tai tau atsidėkota... Išvis čia sunkus klausimas...
- Esate griežtas darbe?
- Aš stengiuosi būti ne bejausmis teisėjas, kuris tik laikosi įstatymo raidės, bet pirmiausia žmogiškai pažvelgti į įstatymą pažeidusį žmogų. Kartais pas mus atėjęs žmogus nesupranta, kas vyksta, pasimeta tarp tų visų teisminių procedūrų... Dabar akcentuojama - kad nepakenktų tyrimui, teisėjas turi būti nešališkas, nemoralizuoti. Nenorėčiau su tuo sutikti, nes pasaulio praktika yra kitokia. Nešališkumas turi pasireikšti tiksliu įstatymo taikymu, bet teisėjas negali būti robotas - be jausmų ir emocijų. Mes dažnai vienas prieš kitą gudraujam - norim būti geresni, gražesni, bet juk kai pasilieki vienas, vis vien sau turi prisipažinti - čia sprendimas ne toks priimtas, čia netiesą sakiau, pasiegta neteisingai ir t.t.
- Tai kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad pastoviai nesigraužtumėte, kad gal kažką ne taip padarėte?
- Aš labai mėgstu 5 valandą ryto pasinerti į šaltą ežero vandenį, pasivaikščioti gamtoje... Nuvažiuoti pas tėvus į Nemenčinę - ačiū Dievui, dar tėvai gyvi - ir padėti jiems ūkio darbuose. Mėgstu pabendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, galų gale papolitikuoti su jais... Mėgstu keliauti. Užsienių nereikia - nemėgstu egzotiškų kraštų, žmonių spūsčių. Kad jūs žinotumėt, kiek gražių vietų yra Lietuvoje! Kai esi jaunas, viso to grožio nepamatai, praleki - ir viskas. Neįdomu! O kai jau pragyveni daugiau metų, tai ir bažnyčių grožį pamatai, ir kaimo sodybų kvapas ima patikti... Kartais pasiimu akordeoną ir groju. Klausytojų man nereikia. - tiesiog atokvėpis. Mėgstu pranzūzišką muziką. Toji muzika atspindi mano charakterį (šypteli). Gyvenime turiu tokį kredo: "Daryk taip, kaip reikia, o bus taip, kaip bus".
- Knyga sėkmingai perkama ir skaitoma, tad, ko gero, stalčiuje jau guli naujos knygos apmatai?
- Gal ir išeis kokia nors knygelė. Bet ne mano vieno. Mes keletas esam susibūrę į tokį mėgėjišką klubą - na, tie, kurie rašom detektyvus. Kiekvieną ketvirtadienį mes susitinkam, pasikalbam, vienas kitą pakritikuojam ar paraginam parašyti. Kviečiam į svečius įdomius žmones, bendraujam. Štai neseniai buvom susitikę su vienu scenaristu iš Vokietijos - su tuo, kuris parašė garsųjį "Komisarą Reksą". Žodžiu, minčių yra, tik laiko stinga. Daug laiko atima darbas. Kai išeisiu į pensiją, va tai tuomet rašymui atsidėsiu...
- Ačiū už pokalbį. Lauksime naujų jūsų knygų.
