Ar Antaną? O Petriuką?! Peržvelgiu greit sąrašiuką
Dreba kojos, dreba rankos ir širdis kaip žaibas trankos.
Ar netaps mano jaunikis, žaliaveidis pelkių plikis?
Ar neteks vienai kasdieną, gult į lovą, žvelgt į sieną?
Alpsta vyrai, rauda panos – internetuos balaganas.
Mamos duoną jau džiovina, planą kaip išvengt brandina.
Puslapyje KAM LT guli draugo pavardė... „Vsio“!
Gyvenimo nebėra... Kreipsiuos net į miesto merą!
Draugas sako: nevergausiu! Vis kaip nors visus apgausiu.
Tapsiu aklas, tapsiu žvairas, o gal stuburas bus kreivas,
Bet pelkyne niekada, nesimals mano „šikna“!
Taip kaip tarė – taip padarė – poliklinikon „nuvarė“.
Ieško štai dabar ligų, o namie ramu, jauku.
Nors taps vyras su defektais, aš džiaugiuos lyg spec. Efektais
Išsisprendė visos bėdos, vėl širdy beveik Kalėdos.
Viešąją komunikaciją studijuojanti mergina pasakoja: „Na aš mėgstu rašyti apie tokias aktualijas ir tai jau ne pirmas eilėraštis. Dar neseniai rašiau apie Bakalauro darbus, nes pačią kankina jo rašymas.
Greta Paliulionytė prisipažįsta, kad iš jos artimųjų rato į kariuomenę nebuvo pašauktų ir tuo džiaugiasi: „Mačiau kad yra pažįstamų, kuriuos pašaukė, tačiau labai artimų neatsirado. Ačiū Dievui! Aišku aš manau, kad nereikia bijoti. Kaip moteris ištveria devynių mėnesių nėštumą, taip ir jie ištvers šitą etapą.“
