Kiaulė šnekamojoje lietuvių kalboje - bendrinis daiktavardis, todėl šiuo atveju "jis" ir "ji" turi tą pačią prasmę.

Kiaulė - kiauliškas dalykas.

Gyvulys ji ar žmogus?

Kai kas teigia: tai - hibridas,

Nes į žmogų panašus!

Kiaulė knaisioja šiukšlyną

Ir baltutė, ir švari,

O dvikojė kiaulė drybso

Apsiteršus patvory.

Kiaulė tvarko savo migį,

Kiaulė rūpinas vaikais,

O mama-hibridas laka

Naminukę su draugais.

Jai šeima - tik penktas ratas,

Jai vaikai - tiktai našta.

Pasakykite, jei geras,

Kas tai - kiaulė ar mama?!

Kiaulė vaikšto sau po tvartą,

Ji pasako tau kriu, kriu.

Susitinki "liaudies tarną" -

Jis nepakelia akių.

Taip ir kiaulina pro šalį

Pasipūtęs, išdidus.

Ir aišku iš karto daros,

Jog tai kiaulė - ne žmogus.

Jeigu kiaulė įsibrauna,

Kur raudonmedžio stalai,

Spaudai, faksai, telefonai,

Žmogui daros negerai!..

Būk tu geras psichologas

Ar profesorius garsus,

Bet nė velnio nesuvoki,

Kur čia kiaulė, kur žmogus!

Vytautas Lititauskas, Jonava