Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Nors enciklopedijose rašoma, kad Ežerėlio gyvenvietė (Kauno raj.) įsikūrusi durpyno saloje, tačiau norintieji išsimaudyti iki artimiausio vandens telkinio turės kulniuoti mažiausiai septynis kilometrus. Durpių kasėjai šiose vietose ėmė kurtis dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Miesto tipo gyvenviete Ežerėlis pripažintas 1956 metais, kai dėl darbo jėgos stygiaus čia suvažiavo nemažai žmonių ir buvo pastatyta daug medinių bei mūrinių namų. Klestėjimo laikais miestelyje gyveno per 3 000 žmonių. Sovietmečiu gyvenvietė garsėjo ne tik aukštos kokybės durpėmis, bet ir skaniomis rūkytomis dešromis. Ežerėlio mėsos perdirbimo cecho produkcija Kaune visuomet buvo deficitinė ir laikoma delikatesine.
Šiuo metu Ežerėlyje gyvena apie 2 300 gyventojų. Daugiausia žmonių (apie 160) dirba atskirame Akcinės bendrovės "Kauno energija" struktūriniame padalinyje "Ežerėlio durpės" (taip dabar vadinamas durpynas), kuriame gaminamos gabalinės durpės kurui, pusbrikečiai ir trupininės durpės. O štai skaniųjų dešrų miestelyje nebegamina - privatizuotoje rūkykloje UAB "Erelita" ruošiasi gaminti baldus. Tarp miškų įsikūrusios gyvenvietės žmonės ne tik grybauja ir uogauja (nors šis užsiėmimas gana ženkliai papildo ir pedagogų, ir bedarbių biudžetą), bet ir kuria medienos apdirbimo įmones. Kauno susivienijimo "Baltija" filialas darbu aprūpino 30 moterų, kurios siuva pagal užsakymus iš užsienio. Pastaruoju metu Ežerėlyje dirba apie 320 žmonių, nors anksčiau jų skaičius siekė net 800. Dalis žmonių važinėja dirbti į Kauną. Balandžio 1 dieną miestelyje buvo užregistruota tik 120 bedarbių, tačiau, anot seniūnės Zinos Kubilienės, tai nėra tikslūs skaičiai, nes registruojasi tik norintieji gauti įvairių lengvatų.
Ne ką geriau sekasi ir "Ežerėlio durpėms" - produkcijai realizuoti trūksta rinkos. Nors šiemet durpių kasėjai savo gaminius parduoda už ypatingą vasaros kainą (95 litai už toną), pirkėjų nedaugėja, nes labai brangus transportas ir durpes gabenti didesniais atstumais neapsimoka. Durpes ir medieną kurui naudojantys vietiniai gyventojai labai patenkinti. Anot jų, susėmei krosnies pelenus, ir nešk kibirėliu į daržą, nes tai puikiausios trąšos.
1989 metais Ežerėlis pagarsėjo, kai jame, bene pirmajame Lietuvoje, buvo sugriautas paminklas Leninui. Ilgus metus centrinėje miestelio aikštėje ant aukštoko postamento stovėjo tuščiavidurė gipsinė proletariato vado skulptūra, kuriai kas nors vis numušdavo tai ranką, tai kepurę. Tuo metu vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi Zina Kubilienė net specialią komisiją iš Vilniaus kvietėsi. Toji komisija Lenino "stovylą" pripažino nestandartine, tačiau nugriauti neleido. Pirmininkei po kiekvieno išpuolio prieš didįjį vadą vienam seneliokui tekdavo mokėti po trisdešimt rublių ir šis prilipdydavo Iljičiui trūkstamas detales. Tačiau skulptūra ir toliau eižėjo, tad anaiptol nepuošė Ežerėlio. Tada buvo nuspręsta perkelti paminklą į mokyklos muziejų, nors iš anksto buvo aišku, kad toks gargaras netilps pro duris. Be vykdomojo komiteto pirmininkės, tik tuometiniai durpių įmonės direktorius ir mokyklos vadovas žinojo, kad pajudinta skulptūra subyrės. Taip ir atsitiko, tad Ežerėlis liko be privalomos sovietmečio "puošmenos", o Zitai Kubilienei ilgai dėl to teko aiškintis saugumiečiams.
Kultūros namuose penktadieniais vykstantys šokiai suburia vietos jaunimą. Anksčiau diskotekoms vesti buvo samdomi vyrukai iš Užliedžių, tačiau šie atsiveždavo ir "asmens sargybinius", sukeldavusius muštynes su vietiniais. Gastrolierių paslaugų teko atsisakyti. Kultūros namai įsigijo savo aparatūrą ir išugdė vietinius diskotekų Vedėjus. Šiaip Ežerėlis nuo seno garsėja savo šokėjais. Keturis šokių ratelius lanko jau trys kartos: vaikai, jų tėveliai ir net seneliai. Šokėjai yra laimėję įvairių apdovanojimų respublikiniuose konkursuose. Ežerėlyje veikia mišrus choras, kaimo kapela, moterų vokalinis ansamblis, tačiau daugiausia žmonių suburia pagal amžiaus grupes susikūrę gyventojų klubai. Jaunimo klubas vienija dvi sekcijas - paauglius ir vyresniuosius iki 29 metų. Jaunimiečiai aktyviai tvarko miestelio aplinką. Neseniai vaikinai išvalė šiukšles ir apleistos valdos ir įkūrė Jaunimo sodą. Seniūnei pavyko gauti 1 300 litų, už kuriuos bus organizuota stovykla. Stovyklautojai pagal bendrą su girininkija projektą netoli miškelio ketina įrengti poilsiavietę, kurioje vyktų masiniai miestelio renginiai, nes šiuo metu vidurinės mokyklos vadovai nepatenkinti, jog visos šventės vyksta mokyklos stadione ir ten ištrypiama veja. 35-40 metų ežerėliškiai, susibūrę į "Išminčių" klubą, tarpusavyje varžosi viktorinose ir rengia linksmųjų bei išradingųjų varžybas. Kol savo veido ir veiklos formų tebeieško "Senjorų" klubas, aktyviausiai reiškiasi "Bočiai", vienijantys tuos, kuriems daugiau nei 65 metai. Bočių niekada nereikia raginti, jie miestelio vadovams visuomet pateikia konkrečius pasiūlymus ir patys juos aktyviai įgyvendina. Kiekvienam klubui vieną šeštadienį per mėnesį skiriama salė renginiams, todėl kultūros namuose niekuomet nebūna tuščia.
Svarbiausia Ežerėlio šventė - Švento Antano atlaidai, per kuriuos rengiama ir linksma Antanėlio gegužinė. 1994 metais įkurta Šv. Antano Paduviečio parapija, kuriai dabar vadovauja jaunas klebonas Linas Dukšta. Bažnyčią ežerėliškiai įkurdino senuosiuose kultūros namuose, tačiau parapijiečiams ji atvira vos šešias valandas per savaitę, nes kunigas aptarnauja dar dvi parapijas, todėl mišios Ežerėlyje vyksta tik sekmadieniais.
Neseniai Ežerėlio ambulatorija atšventė savo penkiasdešimtmetį, tad jos dešimties žmonių kolektyvas, kuriame dirba trys gydytojai, ta proga surengtoje šventėje su džiaugsmo ašaromis akyse klausėsi daugybės kolektyvų ir pavienių žmonių sveikinimų bei priiminėjo kuklias dovanėles. Ežerėlyje buvusi Antroji Garliavos ligoninė paversta slaugos namais, kuriuose nuolat gyvena apie trisdešimt globotinų. Vyresnio amžiaus įnamiai nepanoro likti be medicininės Pagalbos, tad globos namų direktorė Irena Liutkuvienė sugebėjo iškovoti ketvirtadalį etato visų mylimam ir gerbiamam ilgus metus čia besidarbuojančiam gydytojui Jonui Tamošaičiui. J. Tamošaitis, į darbą važinėjantis iš Kauno, tikina pastebėjęs, kad vien žinojimas, jog medikas yra šalia, daugelį jo pacientų veikia kaip vaistai.
Ežerėlyje gyvena net 81 vyresnis nei 80 metų gyventojas. Kai kurie iš jų neturi artimųjų, todėl seniūnijos rūpesčiu globos namuose jiems tris kartus per savaitę gaminami pietūs. Nuolat maitinama penkiolika žmonių, kurie keičiasi kas kelis mėnesius. Ketvirtadieniais iš Kauno "Gardėsio" firmos kepyklos atgabenamos labdarai skirtos duonos užtenka ne tik seneliams, bet ir skurdžiau gyvenantiems gyventojams. Pagal išgales remiamos daugiavaikės šeimos, nors ne visose jų vaikai prižiūrimi tinkamai. Miestelyje veikia net šešios parduotuvės, tačiau nemažai žmonių apsiperka vietiniuose Gariūnuose (kaip vadinamas nedidelis turgelis). Čia kainos gerokai mažesnės negu Kaune ir net individualiai pritaikomos kiekvienam pirkėjui pagal jo piniginės storį.
Pasak seniūnės, Ežerėlyje tapo gerokai ramiau, kai tarnybiniame seniūnijos dviejų kambarių bute apsigyveno apylinkės inspektoriumi dirbantis Gintaras Šerepka. Miestelio išdykėliai tuoj pajuto, kad policija niekada nesnaudžia. Pritilo net abu žinomiausi vos dvidešimtuosius perkopę padaužos, kurių pasiturintys tėveliai iki šiol pro pirštus žiūrėjo, kaip jų atžalos daužo automobilius ar naktimis laksto motociklais. Policijos pareigūnui teko gelbėti ir užklydusius vagilius. Grįždami atšventę mokslo metų pabaigtuves vyresniųjų klasių moksleiviai Ežerėlio centre pastebėjo vagiamą automobilį. Jį nenaudėliai traukė tiesiog iš kiemo, lynu prikabinę prie savo mašinos. Vaikinukai vieną vagišių sulaikė, tačiau šis ėmė gąsdinti Kaune dirbančiu dėde komisaru ir reikalavo tučtuojau paleisti. Ežerėliškiai išsišokėlį gerokai atvelėjo kumščiais ir nežinia, kaip šiam būtų pasibaigę, jei ne atskubėjęs Gintaras Šerepka.
