Sėjau rūtą, sėjau mėtą... niekas neužaugo. Kiek visokių planų ir sumanymų turėjo Vilniaus meras, kiek spaudos konferencijų surengė, kuriuose vis žadėjo: mieste bus tas, bus ir anas, tačiau nieko įgyvendinti taip ir nepavyko.
Tik įsėdęs į mero sostą V. Navickas pradėjo savivaldybės administracijos reformą, kurios metu atleido kelis šimtus tarnautojų. Keli iš jų kreipėsi į teismus ir bylas laimėjo, todėl grįžta į darbą. Jų pėdomis gali pasekti ir kiti atleistieji, nes pasirodė, kad reforma įvykdyta neteisėtai.
Vėliau meras ėmė įvairiausiais būdais gąsdinti vilniečius: išjungė apšvietimą Savanorių prospekte, norėjo pakelti mokestį už šaltą vandenį, apmokestinti įvažiavimą į senamiestį. Visus šiuos sumanymus lydėjo skambūs pateisinimai: taip reikia.
Tamsūs eksperimentai miesto gatvėse nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tik sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Mokestis už važiavimą į senamiestį įteisintas, tačiau realiai net nepradėtas rinkti. Niekas nežino, kaip jį surinkti.
Didesniam mokesčiui už šaltą vandenį pasipriešino Taryba. Miesto Taryba nepritarė dar ne vienam mero sumanymui: neleido atleisti įmonių nuo nekilnojamojo turto mokesčio, pasipriešino sprendimui į privačias rankas atiduoti Kalvarijų turgų.
Pati absurdiškiausia mero fantazija – savivaldybės pastato pardavimas – net nepradėta rimtai svarstyti.
Meras žadėjo vilniečiams dviračių nuomos punktus, tačiau jokių miesto dviračių, nei mėlynų, nei oranžinių, mieste nematyti. Paskelbė, kad bus L. Kačynskio gatvė, tačiau gatvės nėra – meras nemoka lietuviškai rašyti.
Todėl Vilniaus meras konservatorius V. Navickas vilniečių bus prisimenamas ne dėl darbų – tik dėl nevykusio šokio ant stalo ir leidimo gėjų paradui.
Evaldas Lementauskas
