Kad ir labai pavėluotai, bet į priekį. Daroma tai kas reikalinga gynybai ir dėl to labai džiūgu. Tikiu, kad viskas bus gerai. Stiprinamės ir stiprinkimės, nes saugumas ir taika pagrindinis prioritetas.

Lauryno ir Doviles sudekit.

Mažiau šakotis reikia,visiems bus ramiau

Banderas jau sutvarkė sutvarkys ir tigrus šakalų pavidale

kepurę pri.ikti, kad net kovoms neprasidėjus mūsų "elitas" visus veiksmus stebės jau kitame upelio krante

svaigti ! Prieš 0,5 mln agresoriaus kariuomenę mes ir 3 dienų neatsilaikysim, nepadės jokie dantys ir visa mūsų turima ginkluotė

Už ką atsakinga ponia ŠAKALIENĖ? Krašto apsaugos ministerija, kuri nesugebėjo sukurti nacionalinės dronų programos ir integruoti jų į kiekvieną kovinę grupę. Už tai atsakinga Vyriausybė, kuri leidžia kariuomenės aprūpinimą spręsti metų trukmės viešųjų pirkimų konkursais, tarsi gyventume taikos metu.
Kitos šalys įrodė, kad galima veikti kitaip. Ukraina per pusantro metų sukūrė Dronų kariuomenės programą, supaprastino ginkluotės gamybos licencijas iki kelių dienų. Estija turi greitojo pirkimo mechanizmą, leidžiantį kariuomenei įsigyti ginkluotę per kelias dienas, ne per metus. Izraelis kiekvieną karį apmoko naudoti dronus kaip atakos įrankį, ne tik kaip žvalgybos priemonę. Suomija turi pilnus sandėlius ginklų, minų ir tiltų sprogdinimo priemonių – pasirengusi ne tik gintis, bet ir sustabdyti priešą atsitraukiant.
O mes? Mes turime komisijas, planus, strategijas… ir nulį realios parengties. Kol kiti stato gamyklas, mes rašome derinimo raštus. Kol kiti mokosi dronais naikinti tankus, mes mokomės, kaip gauti leidimą dronui pakilti. Karas jau pasikeitė, bet mes vis dar miegame.

dantis. Čia tik Šakalienei pasaka prieš miegą. Kol KAM nebus atiduota ministrauti rimtam profesionalui, tol ir bus palaida bala

Ir štai čia prasideda klausimas mums: kur mes? Mūsų kariuomenėje vis dar gajus požiūris, kad dronas reikalingas tik tam, „kad pasižiūrėtum už kampo“. Tai pavojingas, primityvus ir iš esmės pražūtingas mąstymas. Mes neturime masinės dronų gamybos. Neturime jų taktinio integravimo į kiekvieną kovinę grupę. Mūsų parengimas – fragmentiškas, mūsų žinios – skylėtos. O svarbiausia – dėl Vidaus reikalų ministerijos biurokratinių stabdžių šiandien neturime nei pakankamų sprogstamųjų medžiagų, nei sprogdinimo priemonių, net ne dronams, o tiltams sunaikinti, jei reikėtų atsitraukti. Neturime nei mechaninių, nei išmaniųjų minų. Teritorinės gynybos aprūpinimas realiam karui egzistuoja tik popieriuje ir gražiose prezentacijose.

Antraštė turbūt daug ką pasako, kaip Lietuva pasiruošė gynybai