Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Ne vienas už padarytą nusikaltimą nelaisvę ilgesniam laikui praradęs nuteistasis netikėtai atsisuka veidu į Dievą. Ir nors pavėluota atgaila negali pakeisti bausmės, tikėjimas žmogui suteikia dvasinę pusiausvyrą, padeda kritiškiau pažvelgti į nueitą kelią. Atkūrus nepriklausomybę, visose kolonijose įrengtos koplytėlės. Jose religines apeigas atlieka paskirtieji kolonijų kapelionai. Dvi Lietuvos įkalinimo įstaigas puošia bažnyčių kupolai. Tai visiems gerai žinomas Vilniaus centre įsikūręs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas bei sostinės Rasų gatvėje esanti griežtojo režimo pataisos darbų kolonija.
Į doros kelią - tik per bažnyčią
Nustačius dvi skirtingas - trumpalaikio ir ilgalaikio - kalėjimo rūšis, Vilniuje, tuometinėje Maskvos gatvėje, vietoje gubernijos kalėjimo 1904 metais buvo baigtas statyti Lukiškių kalėjimas. Kadangi dar XX amžiaus pradžioje buvo susirūpinta kalinių gyvenimo ir buities sąlygomis, naujoji įkalinimo įstaiga buvo statoma turint vienintelį tikslą - palengvinti nuteistųjų gyvenimą už grotų. Ankstesnis kalėjimas, kaip teigia to meto šaltiniai, neatitiko naujųjų technikos ir higienos reikalavimų, buvo gana ankštas. Todėl suskubta statyti naujus pastatus, kurių ansamblio sudedamąja dalimi tapo ir didinga cerkvė. Tuo metu galiojo nuostata, jog nusikaltėlius reikia auklėti su Dievo pagalba, jog kiekvienas žmogus iš esmės yra geras, tiktai gyvenimo sąlygos priverčia jį nusikalsti. Dėl to ir buvo nuspręsta tokius asmenis izoliuoti nuo tos aplinkos, kurioje jie gyveno, ir leisti bendrauti su dvasininkais. Beje, tuo metu kaliniams buvo draudžiama bendrauti ne tik tarpusavyje, bet ir su prižiūrėtojais. Jie galėjo skaityti tik religinio turinio knygas. Tada buvo manoma, jog į doros kelią galima patekti tik per bažnyčią.
Vietoj kalėjimo - pramogų centras?
Šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra šiek tiek daugiau nei pusantro tūkstančio kalinamųjų. Antrajame kalėjimo korpuse jau baigiama įrengti koplyčia. Ankstesnioji labai ankšta, nedidelė koplytėlė bus atiduota stačiatikiams. Šioje įstaigoje dažnai apsilankantis tėvas Elijotas, misionierius iš Olandijos, kartu atsiveda ir vienuolių. Kai kurios kameros kalinių prašymu buvo pašventintos. Įstaigos Auklėjamojo darbo skyriaus viršininkas Dmitrijus Voskresenskis įsitikinęs, jog kunigų lankymasis kalėjime turi prasmę. Nors kol kas kaliniai negali susirinkti į vieną būrį kartu pasimelsti, tačiau ateityje, įrengus erdvią koplyčią, tokia galimybė tikrai bus.
Kolonija - bažnyčios ir vienuolyno pastatuose
Vilniaus senamiesčio rytinėje dalyje, Subačiaus ir Rasų gatvių sankryžoje, stovi buvusio moterų Marijos vizitiečių vienuolyno ir šv. Jėzaus širdies bažnyčios ansamblis, kurį juosia aukšta mūrinė tvora. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui vienuolynas buvo atiduotas LR vidaus reikalų ministerijai. Įkūrus koloniją, nuo 1945 iki 1957 metų čia buvo kalinamos moterys. Nuo 1957 iki 1965 metų kolonijoje atliko bausmę nepilnamečiai. Nuo 1965 metų šis ansamblis tapo bendrojo, o 1971 metais - griežtojo režimo pataisos darbų kolonija. Štai tokia minėtos įstaigos istorija.
Kolonijos koplyčioje - lyg savo kaimo bažnyčioje
1995 metais kolonijoje buvo suremontuota koplyčia, kurią pašventino arkivyskupas A. Bačkis. Nuteistieji džiaugiasi, jog įstaigoje, kurioje jie atlieka bausmę, yra erdvi koplyčia. Jų teigimu, čia atsidūręs tarsi pajunti namų artumą ir bent keletą akimirkų gali įsivaizduoti esąs savo kaimo ar miesto bažnyčioje, todėl ateitis šiek tiek baugina. Kaliniai būgštauja, jog persikėlę į buvusios antrosios GRPDK patalpas neturės gerų sąlygų dvasiniam gyvenimui tobulinti. Kaip patvirtino Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktorius Jonas Blaževičius, ši įstaiga perkeliama pirmiausia todėl, kad norima Vilniaus miesto arkivyskupijai grąžinti buvusios bažnyčios ir vienuolyno pastatus, pagerinti kalinių gyvenimo ir buities sąlygas, taupyti lėšas...
Kunigų pareiga - daryti gera
Ką reiškia Dievo namai už spygliuotos tvoros? Šia tema kalbamės su Vilniaus griežtojo režimo PDK kapelionu Aušvydu Belicku.
- Ar kaliniai nuoširdžiai išpažįsta tikėjimo tiesas? Ar įvairios religinės apeigos, Šventojo rašto skaitymas, maldos jiems netampa paprasčiausiu laiko praleidimu?
- Dauguma iš tiesų tai daro nuoširdžiai. Šioje kolonijoje yra maldos grupė, kurioje - 20 asmenų. Šie žmonės tikrai tiki, nuolat lankosi koplyčioje, bendrauja su kunigu. Kai kolonijoje atliko bausmę per pusantro tūkstančio nuteistųjų, maldos grupėje buvo daug daugiau žmonių - apie 80. Prisimenu Josifą Laikovskį. Jis tikrai nuoširdžiai domėjosi tikėjimo tiesomis, turėjo gražių ateities planų. Deja, kai išleistas į laidotuves padarė sunkų nusikaltimą, iškart supratau, kad jis nepajėgė savęs suvaldyti... O jį kunigas mokė laisvėje būti stipriam... Iš tiesų, negalima teigti, jog visi, kas ateina į koplyčią, nuoširdžiai tiki ir dorai elgiasi...
- Šioje kolonijoje jūs lankotės beveik kasdien.
- Mano pagrindinis tikslas - parodyti kitą gyvenimo pusę. Apie ją kaliniai žino labai mažai arba net visai nėra girdėję. Noriu parodyti, jog galima gyventi sąžiningai, pasiaukoti dėl kito, būti gailestingam, nekartoti to blogio, už kurį tenka kalėti. Apie bausmę kalbėti sunkiausia, nes dabartinis teisingumas kupinas neteisybės. Ir jis skirtas ne žmogui perauklėti, bet kankinti fiziškai bei dvasiškai. Kalbėdamasis su nuteistaisiais supranti, kad jie nori gyventi kitaip, kuria gražius ateities planus, bet to padaryti jiems nepavyksta. Praleidusius čia kelerius metus, o paskui sugrįžusius į laisvę žmones realybė įstumia į tą pačią poziciją, iš kurios jie išėjo.
- Niekas neabejoja jūsų veiklos prasmingumu...
- Mes darom, Dievas tai įvertina. Mūsų pareiga daryti gera, nes kiekvienas geras darbas yra prasmingas, didina bendrą gėrio potencialą, bent kiek keičia visuomenės veidą. Nuteistieji kalėjime taip pat trokšta gėrio - to, ko niekada gyvenime nėra turėję. Galbūt vienoje ar kitoje situacijoje tai koreguoja jų elgesį. Į mane kreipiasi nuteistieji ir prašo padėti išspręsti vidinius prieštaravimus. Vieni nori tiktai išsikalbėti, kiti pateikia klausimų. Pastariesiems labai svarbu išgirsti atsakymus... Tokio bendravimo, kaip su kunigu, nuteistieji niekada nepatirs su administracijos darbuotojais. Jie trokšta žmogiško bendravimo. Su kunigu kalinys jaučiasi ne toks pažemintas. Bažnyčia blogų dalykų nemoko. Ji atkreipia dėmesį į žmogaus kilnumą - nesvarbu, ar jis būtų nusikaltėlis, ar išrinktasis. Juk žmogus iš prigimties yra kilnus ir to niekas iš jo negali atimti. Tik jis pats, darydamas nusikaltimus, save pažemina...
- Ar sutikote daug žmonių, kuriuos tikėjimas padarė geresnius arba net pakeitė iš esmės?
- Per tuos penkerius metus, kai lankausi šioje kolonijoje, iš tiesų buvo žmonių, kuriuos tikėjimas pakeitė. Aišku, veikia daug faktorių. Tapdamas vyresnis, žmogus pradeda viską vertinti, o tikėjimas jam nurodo teisingą kryptį ir jį paskatina. Neteko sutikti tokių, kurie būtų priešiškai nusiteikę, bet buvo asmenų, mėgusių pasišaipyti. Ir tokie į koplyčią tikrai neateidavo.
- Kaip jums atrodo, ar nuteistiesiems svarbu, kokioje aplinkoje jie meldžiasi, atlieka kitas religines apeigas?
- Aplinka, erdvė visą laiką veikia žmogų. Tačiau išorinė forma niekuo nesiskiria - skiriasi tiktai turinys, problematika. Juk čia viskas paženklinta bausmės, laisvės apribojimo ženklu.
