Labai pažįstama situacija... Mano uošviai tikrai puikūs žmonės, santykiai tarp manęs ir vyro tėvų taip pat geri. Kai kyla konfliktų tarp mudviejų su vyru jie netgi palaiko mano pusę. Bet yra BET... Man nemalonu su jais bendrauti, kai susitinkam (dažniausiai važiuojame pas juos į svečius) pabūname vos pusvalanduką ir aš jau siunčiu signalus vyrui, kad lėktumėm namo. Ir kol prisiruošiu važiuoti dar kartą praeina kone mėnuo. Suprantu, jog jie nori bendrauti, dar tai, kad aš laukiuosi vaikelio, nori padėti. Savaime aišku - jie norės matytis su anūkėliu. Kaip reiks prisiversti juos lankyti? Bendravimas su žmonėmis - man tikrai ne kliūtis, o ir su savo tėvais laiko nepalyginti daugiau praleidžiame. Dėl to dažnai save smerkiu, kodėl niekaip negaliu priimti uošvių

kokia ji marti , jei nedraugauja su uosviais?Marcios vaikai senatvej su ja taip pat pasielgs, o vyras pasiilges tevu ja pacia paliks.Baba

Mano uosviai super, nors jie ir ne lietuviai, mano tevams irgi patinka mano vyras.
Aisku, buna visko, buna ir pykciu, bet niekada nenoreciau, kad mano dukra nebendrautu su seneliais, vien del jos nuryciau visas nuoskaudas ir leisciau bendrauti. Nes uzaugus jai, gali pasipilti priekaistai i tavo puse,ir seneliai tapti auksciau savo tevu.
Nesutarimu ir problemu turi kiekvienas, jas reikia bandyti isspresti savo ir vaiku labui.
Laisko autorei linkiu sekmes sprendziant sia problema, manau ji ras gera sprendima jei noro bus

užauginau tris dukras ir visos puikiai bendrauja su vyrų tėvais.Žentai irgi normalūs žmonės, kaip visi juk turim trūkumų, taip ir jie.Mano nuomone čia yra kalčiausi Nerijos tėvai, kurie neišmokė dukros bendrauti su žmonėmis.Mano nuostata tokia:
pagalvok pirmiausia ar pačiam toks elgesys su tavimi patiktų.Niekad nesielgti su kitais taip, kaip nenoretum, kad elgtųsi su tavim.