Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Įsigaliojus naujiesiems baudžiamiesiems įstatymams, už padarytus nusikaltimus numatantiems žymiai švelnesnes bausmes, didžioji dauguma nuteistųjų teikia prašymus dėl jų bylų peržiūrėjimo. Jie taip elgiasi turėdami vienintelę viltį, jog paskirti nuosprendžiai bus sušvelninti ir daug greičiau atsivers vartai į laisvę. Taip ir yra - pastaruoju metu įkalinimo įstaigos pastebimai tuštėja. Tačiau nors ir kaip būtų keista, vis daugiau nuteistųjų atsisako teisės į priešlaikinį paleidimą ir kantriai leidžia dienas už grotų iki paskirtos bausmės pabaigos. Kokios tokio pasirinkimo priežastys? Norėdami rasti atsakymą į šį klausimą, apsilankėme Pravieniškių gydymo ir pataisos namuose.
Vietoj pakrūmės - balta lova
Ši įstaiga, kurioje pastaruoju metu kali per pusantro šimto nuteistųjų, iš kitų išsiskiria tuo, jog čia bausmę atlieka plaučių tuberkulioze sergantys kalinamieji. Daugelio jų socialiniai ryšiai su artimaisiais seniai nutrūkę. Jie praradę šeimas, namus, turtą, tad kur skubėti... Juolab jog žiema čia pat - po krūmu juk negyvensi. Gydymo ir pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas Virginijus Lukavičius patikino, kad kalinamieji turi baltai paklotas lovas, neblogai maitinami ir gydomi. Būnant čia jiems nereikia galvoti, kur teks nakvoti ir ką įsidėti burnon. Daugiau nei pusė iš nuteistųjų dirba, taigi gauna atlyginimą. Gamybininkai (jie pina įvairius gaminius iš vytelių, gamina balnus ir t. t.), esant rimtesniam užsakymui, per mėnesį į kišenę gali įsidėti 130-140 litų, na o bendras vidutinis mėnesio atlyginimas siekia 50-60 litų, mat ūkio aptarnavimo būryje atlygis mažesnis.
Kelias į laisvę veda į niekur
Iš viso maždaug 20 metų už grotų praleidęs šeštąją dešimtį bebaigiąs Antanas Adomaitis į laisvę turėtų išeiti už 14 mėnesių. Nors, vyriškio teigimu, jam žiauriai "nusibridino zekai" (jis tikina ir pats toks esąs), tačiau laisvas gyvenimas baugina. Antanas prisipažino neturįs jokio gyvenamojo ploto, nuo jo seniai nusisuko ne tik buvusi žmona, vaikai, bet ir seserys bei broliai. Pasakodamas skaudžią savo gyvenimo istoriją Antanas graudinosi. Jis prisipažįsta, jog visąlaik sėsdavo už vagystes - nėra nieko nužudęs, sumušęs ar apiplėšęs. Vogdavo todėl, kad neturėjo ką valgyti. Esą vos išėjęs į laisvę jis bandydavo ieškotis darbo, tačiau niekas jo priimti nenorėdavo. Paskutinįsyk pirmiausia apsistojo pas seserį, tačiau po kurio laiko ji pasiūlė ieškotis kitos vietos, bijojo, kad brolis neužkrėstų tuberkulioze. Pasigydęs 3 mėnesius ligoninėje, Antanas išėjo į niekur. Tomis minutėmis jam galvoje sukosi tik viena mintis - geriau lįsti po mašina ir baigti gyvenimą. Tačiau pakelti prieš save ranką vis nesiryžo... Kitą sykį išėjęs iš kolonijos keturias naktis pramiegojo šieno kaugėje, kol alkanas pilvas vėl atvijo pas seserį. Jos namuose viešnagė vėl buvo trumpa, tad nieko kito nebeliko, kaip tiktai vogti ir vėl keliauti už grotų.
- Daugiau nei vogsiu, nei valdžią "mūčysiu" - išėjęs iš čia pasiimu raištį ir į mišką, - žvelgdamas ašarų sudrėkintomis akimis atvirai kalbėjo A. Adomaitis. - Man gėda pačiam, manęs kratosi artimieji - tai ką belieka daryti? Dar galvoju, jog būtų galima eiti į senelių namus, tačiau ten manęs nepriims, nes sergu tuberkulioze, o nakvynės namai netraukia, ten tikras bardakas - visi geria, mušasi... Į kalėjimą grįžti tikrai nebenoriu...
Užburtas ratas
Kaip patvirtino pataisos namų darbuotojai, išeidamas į laisvę asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Jei jos neturi, kas nors gali prisiimti atsakomybę, bet neretai tokių "laiduotojų" neatsiranda. Tada buvęs nuteistasis netenka socialinės pašalpos. Užsiregistravusieji Darbo biržoje bedarbio pašalpą gauna, tačiau ne iš karto. Ji pradedama skaičiuoti aštuntąją dieną nuo įsiregistravimo. Tačiau neturintieji paso ar asmens tapatybės kortelės negali ne tik įsiregistruoti Darbo biržoje, bet ir gauti pašalpos, nes dabar šios išmokos pervedamos per banką. Jei neturi gyvenamosios vietos - negali išsiimti ir šių dokumentų... Be to, net ir susitvarkius asmens dokumentus, t. y. gavus asmens tapatybės kortelę, dar reikia įrodyti, jog esi Lietuvos pilietis. Žodžiu, toliau sukasi užburtas ratas, iš kurio išeiti labai sunku...
Krosniadirbys "demaskuotas" šeimininkės akyse
Robertui Rumšui iš Šilutės - 35-eri. Šis jaunas vyras praeityje teistas jau šešis kartus. Visąlaik - už vagystes. Dabar jis kali už tai, jog dviese su draugu iš sandėliuko pavogė 170 litų kainavusį seną televizorių. Gavo trejus metus nelaisvės. Prieš tai panašią bausmę teismas jam buvo skyręs už 6 kilogramus bulvių. Robertas pasakojo, jog pas jį atėjęs kalėjimo draugas paprašė valgyti. Namuose nieko nebuvo - tiktai aliejaus, tad vyrai nusprendė svetimame darže pasikasti bulvių. Vakarienė, kurios taip ir nespėjo pasiruošti, jiems kainavo brangiai... Nuteistasis patvirtino, jog nepaprastai sunku grįžus į laisvę tapti pilnaverčiu žmogumi. R. Rumšas turi retą ir gerai vertinamą krosnių statytojo specialybę. Taigi kartą jam pavyko įsidarbinti pas ūkininką. Šeimininkas žinojo, jog jo įnamis buvo teistas, tačiau nuo žmonos šią nelinksmą naujieną nuslėpė. Už suteiktą pastogę bei maistą Robertas pastatė didžiulę krosnį, vėliau kartu su šeimininku darbavosi šio ūkyje. Čia jis buvo gerbiamas ir jautėsi esąs su visais lygus. Vieną dieną netikėtai pro duris įžengę policininkai neslėpdami ironijos puolė klausinėti, ar šis jau vėl susiruošęs į kalėjimą. Tai išgirdusi namų šeimininkė pakraupo. Mat netoliese buvo apiplėšta parduotuvė, todėl pareigūnai pirmiausia įtarė Robertą - buvusį kalinį. Atlikę kratą, išvertę ūkininko namus ir neradę jokių įkalčių, policininkai išvažiavo, tačiau tą patį vakarą vyriškis netyčia išgirdo šeimininko ir jo žmonos pokalbį. Berdama kaltinimus sutuoktiniui, kodėl šis priėmė buvusį kalinį, moteris liepė duoti jam bulvių, lašinių ir kuo greičiau vyti iš namų. Kuomet šeimininkas atėjo pas įnamį pasikalbėti, šis paprašė nieko nesakyti, prisipažino viską girdėjęs ir pats ėmė krautis savo menką mantą...
- Gali būti gabiausias, gali daug ką išmanyti ir nuveikti, gali bandyti visokiais būdais kabintis į gyvenimą - nepavyks, nes tu - buvęs kalinys, - guodžiasi R. Rumšas. - Man žema knistis sąvartynuose, rinkti ir valgyti atliekas - geriau jau vogti. Aš neplėšiu, neužmušinėju ir neatimu iš žmogaus paskutinio kąsnio - vagiu tai, kas ne vietoje padėta, lendu į "sklepukus", kur uogienės, konservai, žodžiu, maistas... O keliauti į kalėjimą buvo baisu tiktai pirmą sykį. Paskui čia prie visko pripranti, "perkandi" sistemą ir gali gyventi. Kai laisvėje išbadėju, nusilpstu - tyčia ką nors nugvelbiu, kad kalėjime vėl galėčiau pasitaisyti sveikatą...
Laisvė savo vertės vis dėlto nepraranda
Ar iš tiesų laisvė jau praranda savo tikrąją vertę? Ne, atsakytų dailininku save įvardijęs 49 metų buvęs kaunietis, vėliau Šilutės rajone gyvenęs Povilas Klova. Jo žodžiais tariant - kaip vilką bemaitintum, jis vis tiek į mišką žiūri... Taigi kad ir ką kuris kalinys bekalbėtų, visi svajoja apie laisvę... Pataisos namų vartai pačiam Povilui galėjo atsiverti jau rugpjūčio mėnesį, tačiau jis šios galimybės atsisakė ir pasiliko už grotų iki bausmės pabaigos. "Neturiu kur eiti, manęs niekas nelaukia", - trumpai paaiškino tokio pasirinkimo motyvą. Be to, gydymo ir pataisos namus jis pavadino labai geru "gydymo modeliu". Toks nuteisto menininko gydymasis su pertraukomis tęsiasi jau penkerius metus. Esą galima save "remontuoti" ir laisvėje, tačiau čia, už grotų, šis procesas daug veiksmingesnis. "Zonoje" esi atribotas nuo alkoholio, kitų blogybių, o laisvėje šių dalykų išvengti sunku... Tad kodėl čia nepasėdėti?.. Vyriškis priduria, jog gyvenimas "zonoje" visiškai šaunus...
Laisvę išmaino į duonos kąsnį
Iš to, ką papasakojo vieniši, nei namų, nei jokių turtų neturį nuteistieji, galima daryti išvadą, jog tokie žmonės laisvės neišsižada, tačiau kartais sutinka ją išmainyti į duonos kąsnį, į stogą virš galvos. Vienas Pravieniškių gydymo ir pataisos namų būrio viršininkas patvirtino, jog iš 30 asmenų visada atsiranda bent keli nuteistieji, prašantys netaikyti jų atžvilgiu priešlaikinio paleidimo. Yra ir tokių, kurie, pasibaigus bausmės laikui, paprašo "palaikyti" jam darbo vietą, nes tikisi čionai greitai sugrįžti... Tokie asmenys kito kelio savo gyvenime nemato, o gal ir nenori matyti. Ir liūdniausia, jog šie žmonės jau nemoka gyventi laisvėje. Tokią išvadą patvirtino minėtų pataisos namų psichologė Rūta Dailidavičienė. Jos teigimu, ilgai kalėdami, nuteistieji praranda socialinius įgūdžius, nemoka adaptuotis mūsų visuomenėje, juos gąsdina paprasčiausios naujovės - netgi prekybos centruose automatiškai atsidarančios durys, jie nesuvokia pinigų vertės, nemoka su jais elgtis. Buvę kaliniai per dieną gali išleisti 100 litų, prisipirkti kalnus šokoladukų, blizgučių, visiškai nereikalingų daiktų, net nesusimąstydami, kaip reikės gyventi toliau, už ką maitintis... Jie būna praradę daugelį įgūdžių, tuo tarpu įkalinimo įstaigoje viskas pateikta, suplanuota, numatyta, niekuo rūpintis nereikia. Tokie žmonės pripratę gyventi pagal skambučius, o išėjus į laisvę tų skambučių jau negirdėti ir kuomet įprastą režimą turi pakeisti kitas, nustatytas jų pačių, tuomet ir užgriūva sunkumai. Tik nedaugelis sugeba nugalėti to užburto rato trauką ir susigrąžinti ankstesnę padėtį visuomenėje.
