Mokslininkai perspėjo, kad Meksikos įlankoje, Baltijos jūroje ir kituose pasaulio regionuose susiformavo nebesikeičiančios „mirties zonos“, skelbia „The Washington Post“.
Tokių „mirties zonų“ skaičius visoje planetoje šiuo metu siekia apie šimtą, teigia ekspertai. Svarbiausioji jų formavimosi priežastis – azoto, fosforo ir kitų spartų jūros dumblių augimą skatinančių medžiagų perteklius. Jūros dumbliai sugeria didelį vandenyje esančio deguonies kiekį, pasmerkdami kitus organizmus hipoksijai – deguonies trūkumui.
Sekmadienį metiniame Amerikos mokslo pažangos asociacijos (American Association for the Advancement of Science) suvažiavime dalyvavę mokslininkai pabrėžė, kad intensyvios azoto ir fosforo kiekio mažinimo Česapiko ir Meksikos įlankose programos nedavė norimo efekto. Palei JAV Atlanto vandenyno pakrantę yra daugybė „mirties zonų“. Dienraščio teigimu, Meksikos įlankoje trąšų, kurias į ją atplukdo Misisipė, dėmė suformavo Naujojo Džersio valstijos dydžio „mirties zoną“. Erio ežere iškilo pavojus pramoninei žvejybai, kurios apyvarta siekia 1 mlrd. dolerių.
Didelės „mirties zonos“ egzistuoja Indijos, Japonijos, Australijos, Brazilijos ir Meksikos pakrantėse. Baltijos jūroje Danijos dydžio „mirties zona“ pasirodė esanti tokia stabili, kad mokslininkai net ėmė nagrinėti tiesioginio deguonies įterpimo į vandenį galimybę, teigia dienraštis. Jūrą teršia ne tik žemės ūkio ir gyvulininkystės atliekos, bet ir miestų bei kruizinių laivų nutekamieji vandenys. Tačiau specialistai perspėja, kad veiksmingo priešnuodžio prieš „mirties zonas“ nėra – ir deguonies įterpimas, ir aliuminio dalelių ar kalkių pylimas į jūrą tėra tik laikini sprendimai.
