Daiva NORKIENĖ
"ŽIV infekuotas 40 metų Australijos gyventojas ieško lietuvės žmonos. Pageidaujama, kad kreiptųsi merginos ar moterys iki 37 metų. Atidžios ir švelnios. Telefonas kontaktui: (8*613) 5 71 60. Jonas".
Tokio turinio pažinčių skelbimo jūs nepamatysite nė viename kitame lietuviškame leidinyje ir netgi niekur pasaulyje.
Ir vis dėlto tai ne žurnalistės fantazija. Skelbimas - tikras.
Norėtų lietuvės marčios
Jono tėvai - iš Kauno kilę lietuviai. Iki karo tėvelis dirbo policijoje, padėjo palaikyti tvarką šio didmiesčio geležinkelio stotyje. Kai didžiuma Lietuvos šviesuomenės ėmė krautis ryšulius ir žvalgytis į Vakarus, Jono tėvų pasirinkimas buvo toks pat: verčiau jau į karą ir gimtinės okupaciją žvalgytis iš saugaus atstumo. Taigi vėjų buvo nublokšti į Australiją - "Erškėčių paukščių", kengūrų ir koalų žemyną.
Apie tai, turtingi ar ne, gerai ar blogai įsitvirtino, nekalbėsime. Juk centrinė šio rašinio figūra yra Jonas - žmogus, sugalvojęs vesti lietuvaitę ir netgi padaryti ją labai laimingą. Kodėl lietuvaitę?
- Esu tikras australas, nes gimiau tenai. Tačiau tėvai mane visada auklėjo lietuvybės dvasia, - aiškina pašnekovas. - Mane mažą leido į sekmadieninę lietuvių mokyklą, kad išmokčiau tėvų gimtosios kalbos. O su mama ir iki šiol dažniau kalbuosi lietuviškai. Taigi išvydusi, kad vis dažniau pasvajoju apie vedybas, mama man ir pasiūlė: "Žinai, sūnau, aš norėčiau lietuvės marčios". Taip ir atvažiavau į Vilnių.
Kaip užsikrėtė
- Aš nežinau, kaip užsikrėčiau ŽIV. Užsikrėčiau ir hepatitu C. Gal leisdamasis narkotikus? Gal su kažkuo permiegojęs... Visada jaučiau, kad jeigu taip ir toliau gyvensiu, kažkas nutiks. Buvau normalus žmogus, turėjau darbą, baigiau aukštąją. Bet tie populiarūs pasilinksminimai... Štai kur buvo pati didžiausia mano klaida.
Vienu metu Jonas susirgo angina. Nuėjo pas šeimos gydytoją, tas skyrė medikamentų. Gydosi vyriškis, gydosi, tačiau angina nesitraukia, ir viskas. Medikas buvo labai geras, patyręs žmogus. Žinojo jis ir apie tai, kad vienu metu pacientas buvo pasinėręs į bohemišką aplinką. Klausyk, sako daktaras, jeigu tu išsitirtum dėl ŽIV, man būtų lengviau. Jei esi užsikrėtęs, žinosiu, kaip gydyti.
- Aš labai nenorėjau tikrintis, - "Akistatai" prisipažįsta vyrukas. - Juk kartais nežinoti yra kur kas lengviau negu išgirsti teisybę. Aš bijojau... Tačiau medikas įtikino, tad daviau kraujo... O netrukus mediko lūpos jau skelbė "nuosprendį": "Laikykitės! Jūs infekuotas ŽIV".
Visa tai atsitiko prieš ketverius su puse metų.
Sveikuolis ir abstinentas
Australijos Melburno gyventojas narkotikus, klubus, atsitiktines pažintis jau seniai pamiršo. Žurnalistei jis parodė seniai užgijusius randus ant rankų - ten kadaise švirkšdavosi narkotikus. Naujų žymių nėra. Jonas įstojo į ŽIV infekuotųjų klubą, dirba švietėjišką ir socialinį darbą. Nors jo gimtinėje infekuotiesiems dirbti iš viso nereikia. Valstybė tokiems asmenims suteikia invalidumą, moka normalaus dydžio pašalpas. Jeigu Jonas daug uždirbtų, tai prarastų pusę socialinių pašalpų. Gydymas, suprantama, nemokamas. Taigi gerdamas lietuviams kol kas neprieinamus, bet Australijos piliečiams skiriamus ŽIV vystymąsi stabdančius preparatus, Jonas atgavo jėgas, sveikatą ir viltį gyventi.
- Mūsų šalyje per daug nesibijoma ŽIV infekuotųjų. Sveikos moterys pamilsta tokius vyrus, netgi pagimdo jiems vaikų. Specialus gydymas užtikrina, kad infekuotas partneris sveikajam ŽIV neperduotų. Ir kad kūdikiai pasaulį išvystų sveiki, - tvirtina Jonas.
Jau būdamas infekuotas jis susipažino su sveika mergina ir su ja draugavo ištisus ketverius metus.
- Vieną kartą pas mus į butą atėjo socialinės tarnybos darbuotojai, - prisimena pašnekovas. - Klausia, ar mes abu gyvename gera valia. Ar mano partnerė viską žino apie mano infekciją? Kai įsitikino, kad savo draugės neapgaudinėju ir ji mane myli tokį, koks esu, tikrintojai maloniai atsisveikino.
Tačiau neseniai su savo drauge Jonas išsiskyrė ir tapo tikru viengungiu.
Galėtų ir apgaudinėti
"Labas! Aš infekuotas ŽIV! Ar tu gali mane pamilti?" - tokio turinio skelbimo Jonas nedėtų netgi į savo šalyje platinamą ŽIV infekuotųjų organizacijos laikraštėlį. Kodėl? Todėl, kad tam nėra jokios būtinybės. Australijoje medicina taip išvystyta, kad sveikiesiems su infekuotais partneriais gyventi nėra baisu. ŽIV - tai visai ne žmogaus "brokas". Tai bet kurio iš mūsų galima ateitis, jeigu savo guolį kas vakarą atnaujinsime iš klubo ar gatvės parsivestu vis kitu partneriu. Tvarkingai gyvenant su tuo pačiu žmogumi (net ir infekuotu) pavojaus įmanoma išvengti.
Tai kodėl Jonas "Akistatoje" paskelbė tai, apie ką nutylėtų netgi savo paties šalyje? Ogi todėl, kad "Akistata" kartu su Jonu nutarė surizikuoti ir išsiaiškinti, kiek mes vertiname sąžiningumą ir padorumą. Jonas galėtų turėti šimtus moterų, nes, pirma, yra užsienietis, antra - savo damą išsiveš į Australiją, o trečia - yra gražus ir sportiškas vyras. Tam tereikia nuslėpti savo tikrą istoriją ir padaryti kaip daro dešimtys ir šimtai kitų švedų, anglų, vokiečių, australų (ir infekuotų, ir pasileidusių, ir psichiškai nesveikų, ir teistų) - pasiskelbti mūsų laikraščiuose ir laukti.
Tačiau svarbu kita: kuri ryšis tuoktis su australu, žinodama tiesą? Kuri įvertins žmogaus nuoširdumą ir sąžiningumą?
- Savo mergaitę aš padarysiu laimingą, - tikina Jonas. - Aš noriu ją vesti oficialiai, galbūt ateityje norėčiau turėti vaikų. Tačiau bet kuriuo atveju savo sutuoktinę aprūpinsiu finansiškai, o jei mirčiau, ji taptų pilnateise Australijos gyventoja, taigi gaus priklausančias pašalpas.
Jonas prisipažino, kad labai bijo būti išjuoktas ir įskaudintas. Už atvirumą. Juk gali taip atsitikti, kad sąžiningumas, kaip ir oranžiniai dviračiai, lietuviams nereikalingi. Tai - dėl ypatingo mūsų mentaliteto.
P. S. Australijoje yra 20 milijonų gyventojų, ŽIV infekuotųjų skaičius šiuo metu nesiekia 20 tūkstančių. ŽIV infekuotiems savo piliečiams šalies valdžia skiria nemokamą gydymą, o pašalpos siekia ne mažiau kaip 300 dolerių per savaitę.
