Įrodymas, kad Majamyje tikrai ne visada šviečia saulė. Nuo vandenyno atėjo lietus ir dabar lyja, ir belieka tikėtis, kad šis lietus visiškai „neišskalbs“ mūsų herojaus Aurimo Valujavičiaus, kuris jau visai arti Majamio krantų. Visgi nutiko taip, kad, kaip planuota, šiandien apie pietus Majamio laiku Aurimas nefinišavo. Ir jam sutrukdė keli dalykai.
Visų pirma, tai ne visai palankus vėjai, taip pat faktas, kad jis jau pasiekė Golfo srovę. Golfo srovės greitis maždaug toks kaip Nemune ir reikia jam iš dalies tą srovę kirsti. Pati srovė labai stipriai neša į šiaurę, todėl Aurimas negali finišuoti tame uoste, kuriame planavo.
Dabar yra sprendžiama dėl kito uosto, kuriame jis galėtų švartuotis. Na, ir, žinoma, jis turi intensyviai ir labai stipriai irkluoti, kad srovė jo dar labiau nenuneštų į šiaurę, tad iššūkių tikrai labai daug, bet, matyt, vienas didžiausių tų iššūkių yra Aurimo nuovargis. Jis yra pervargęs ir, kaip pats sako, atiduoda paskutines jėgas, kad kuo greičiau pasiektų krantą.
„Labas vakaras. Pas jus diena, pas mane 3 val. nakties. Aš dar nenustojau irkluoti nuo vakar ryto. Tai, vadinasi, kad jau irkluoju 20 valandų. Iš tų 20 valandų buvo du „power napai“ po pusvalandį. Tai pačio irklavimo yra apie 19 valandų. Ir dar ne pabaiga. Jaučiuosi truputį kaip daržovė. Nusikalęs, be miego ir toliau „rowinu“, – pasakoja A. Valujavičius.
Belieka palinkėti Aurimui sėkmės, ištvermės ir stiprybės paskutinėse jūrmylėse finišo link.
Trumpas pašnekesys su juo vakar, kai Aurimas skambino savo tėčiui, broliui ir seneliui:
„Koks jausmas iki finišo likus maždaug parai? Kaip pats jautiesi be nuovargio? – Nežinau, „biškį“ keista... Bet smagu Atlante. – Lauki kranto? Ko labiausiai pasiilgai? – Nežinau... Nelabai ko... – Va, šeimyna juokiasi! – Skanaus maisto... – Sporto salės pasiilgau. – O! Sporto salės? – Sakė, uždarė, bankrutavo tas klubas, supranti? Sakė, kitą mėnesį nugriaus jį. – Nieko, į kitą nueisiu. – Sakė, Kaune visus aplinkui uždaro, žinok, nieko nebus. – Teks mariomis plaukioti. – Aurimai, žinok, tu didžiausias didvyris, tiek apie tave gerų žodžių, kad tiesiog... Matyt, tau paminklą statys Lietuvoje. – Na, gal po mirties pastatys... – Na, kur jau? – Ačiū tau, laikykis ir labai, labai tavęs laukiame. Tai dėkui, dėkui tau. Iki. – Gerai. Prašau.“
