Kai kurie dalykai labai akivaizdūs: anksčiau JAV rinktinę sudarydavo studentai, tačiau ją įveikti būdavo nepaprastai sudėtinga. Dabar JAV surenka geriausius NBA krepšininkus, o rimtų turnyrų, kuriuose dalyvavo pastaraisiais metais, laimėti nesugeba.
JAV krepšinio atotrūkis nuo europinio nebėra didelis, tačiau jaunų vaikinų veržimasis į NBA ir toliau išlieka didele problema. Kodėl?
Ši tendencija vis mažėja, ir vis daugiau išvykusiųjų sugrįžta į Europą. Anksčiau Lietuvoje turėjome milžinišką problemą: vos tik koks vaikis įdėdavo į krepšį, tėvai puldavo jį siųsti mokytis į JAV universitetą. Dabar padėtis normalizavosi. Manau, tai yra mados reikalas.
Pasak NBA žaidžiančių ispanų, sunkiausias dalykas už Atlanto - susitaikyti su pralaimėjimais. Kaip buvo jums?
Lygiai tas pats! Nekęsdavau pralaimėti, o kai tai nutikdavo, likdavau prislėgtas. Buvo neįtikėtina, kad komandos draugai šypsodavosi lyg nieko nebūtų nutikę ir man aiškindavo, jog nereikia krimstis. Juk rytoj bus kitos rungtynės! Užeidavo noras jiems ką nors pasakyti.
Jūsų manymu, kas yra geriausias dabartinis Europos krepšininkas?
Pau Gasolis.
Dirbote su daug žymių trenerių. Kuris jų įsiminė labiausiai? Kuris patarimas buvo vertingiausias?
Kai pradėjau žaisti, mane treniravo Vladas Garastas. Su juo praleidau labai daug laiko. Vėliau turėjau laimės sportuoti pas Aleksandrą Gomelskį, kurį vadindavome tėčiu. Jis buvo daugiau nei treneris, o tėvas, kuris mus lavino ir aikštėje, ir už jos ribų. Taip pat įsiminė maži serbiški triukai, kurių pamokė Želko Obradovičius. Be abejo, negaliu nepaminėti savo trenerio Valjadolide, Kasero, kuris mane išmokė žaisti počą (ispaniškas žaidimas kortomis, - red. past.). Niekada nepamiršiu kelionių autobusu, per kurias su komanda ištisai lošdavome počą.
Ką būtų pasiekęs Sabonis, jei ne nelemtos traumos?
Nežinau. Kas nutiko, tas nutiko, nieko pakeisti nebeįmanoma. Kaip sakoma Ispanijoje, jei mano močiutė turėtų kiaušinius, ji nebūtų mano močiutė.
