Pasaulį siaubia didžiulė ekonomikos krizė, stipriai ir matomai stipriau nei įsivaizduojam šiandien ji purto ir mus. Būtent šiame kontekste reikia vertinti būsimus LR Prezidento rinkimus. Šaliai reiks daryti pasirinkimą ne už kabinetuose, ar kieno nors pirtelėse surežisuotus scenarijus, o patiems, vadovaujantis savo ir protėvių išmintimi.
Kabinetinei oligarchų su KLANU parinkti kandidatai reklamuojami iš peties ir rinkimų kampanija vyksta jau kelis metus. Žmonėms, kaip mūsuose įprasta, per taip vadinamus reitingus ir brangiai kainuojančią žiniasklaidą peršami tik KLANUI ir OLIGARCHAM priimtini kandidatai. Gan brutaliai, be jokių skrupulų peršama viena nuomonė, o įvairovė, jeigu yra – tai tik dėl didesnio protų sumaišymo. Rinkėjams šioje antikonstitucinėje, antidemokratinėje sistemoje, kada reklamuojamas tas, kurį remia pinigų maišai, skiriamas tik statisto vaidmuo. Lietuva, manau, jau turėtų būti atspari šiai specialiai sukeliamai psichozei, atsikando V. Uspaskicho nelegalių milijonų, A. Zuoko nesibaigiančių fokusų ir galiausiai Seimo vedėju praminto vieno iš trijų aukščiausių šalies vadovų, klounada. Negi nepasimokysim? Negi šiuo, labai žiauriu krizės laikotarpiu, ir vėl paslysim, vėl leisime būti apkvailinti. O protų plovimas tęsiasi, su geriausiais TV šou gali rungtyniauti paskutinysis vienos kandidatės, taip ir neaiškų, ką gero nuveikusios Lietuvai, tik aišku, kad oligarchų neskriaudusios, viešnagės nušvietimas Lietuvos žinių laidose, pranokstantis seniai pamirštus Leonido Brežnevo liaupsinimus. Arba koks ciniškas piršimas minties, kad nėra pakankamai drąsių, kompetentingų ir išmintingų žmonių, galinčių kandidatuoti, bet jų be pinigų neprileidžiant prie eterio, arba į kitas masines informavimo priemones, dirbtinai sudarant įspūdį, kad jų tikrai nėra. Dar gražiau rafinuotai reanimuoti Lietuvos pensininką Nr. 1, kuris ne daug jaunesnis už dabartinį – tai gal nieko ir nekeiskim. KLANUI gerai, oligarchams labai gerai, o TAUTA kaip visada – tegul tiki, juk viltis kvailių motina.
Kadangi esu nepataisomas optimistas ir sausio 16 d. Mitingo dalyvių (kur ir pats buvau) minčių įkvėptas vis tik viliuosi, kad žmonės nepasiduos mulkinami ir išsirinks savą, Jiems ir tik tai Jiems dirbsiantį Prezidentą.
Nesileisdamas į personalijas pasidalinsiu keletu įžvalgų, o kokio mums šiame sudėtingame istoriniame šalies raidos etape reikia šalies vadovo.
Pirmiausia, kategoriškai, kaip įpirštą purvasklaidos, atmeskime nuostatą, kad Prezidentas nieko negali. Gal personalija nieko negali, bet čia jau jo problema. Pagal LR Konstituciją, Prezidentas gali labai daug ir teisių turi daug. Todėl pirma nuostata – mums reikia dirbančio prezidento. Kadangi per tiek metų KLANAS įprato šiame poste matyti jų valią vykdantį žmogų, tai antra išvada – mums reikia DRĄSAUS Prezidento. Jis privalo remtis tik Lietuvos žmonių valia ir jų suteiktais įgaliojimais, vadovaudamasis jais privalo atkurti konstitucinę santvarką Lietuvoje. Tam reikia neeilinio supratimo apie valstybės valdymą ir idėjas generuoti privalo pats Prezidentas, kartu šiam darbui subūręs iškiliausius Lietuvos protus ir padorius politikus. Prezidento veikla neturi apsiriboti tik turistinėm kelionėm ir protokoliniais susitikimais. Tam maksimum reikia skirti 1/3 veiklos. Visa kita veikla privalo būti sukoncentruota į šalies vidaus problemas. Šalies išvedimas iš krizės ir naujas šalies gyvenimo ir valdymo sistemos sukūrimas – tai turi tapti šalies vadovo, Seimo, Vyriausybės, kitų šalies valdžios institucijų uždavinys keliems ateinantiems metams. Ir Prezidentas šioje veikloje privalo būti pagrindinis strategas ir veiklos variklis. Svarbiausia atkurti žmonių pasitikėjimą valdžia ir pasididžiavimą savo valstybe Lietuva. O tai įmanoma tik tuo atveju, jei šalyje bus užtikrinta reali laisvė gyventi, o ne skursti, reikšti savo nuomonę ne per užsakomuosius straipsnius, nereiks duoti kyšių, o vagiantys valdininkai ar politikai bus sodinami į kalėjimus. Tai padaryti sunku, bet kito kelio nėra. Oligarchai su KLANU galutinai nuskurdins ir taip skurstančius 2/3 gyventojų ir prives šalį prie bankroto, o po to bus įmanoma tik diktatūra, greičiausiai – nauja okupacija. Dabar turime galimybę tai nuspręsti patys. Reikia tik geriau pamąstyti ir atsispirti pagundai už pinigus brukamų kandidatūrų. Nekreipkit dėmesio į reitingus. Kreipkit dėmesį į tai, kokią poziciją žmogus užėmė, kai Lietuva siekė Nepriklausomybės. Kaip jis elgėsi dėl Ignalinos AE uždarymo. Ar nebijojo drąsiai pasisakyti prieš korupciją, vagystes. Ar užėmė griežtą poziciją dėl amžiaus aferos, kuriant LEO Lt. Ar buvo drąsus ir pasistengė apginti šviesų saugumo pulkininko, tragiškai žuvusio Baltarusijoje Vytauto Pociūno, atminimą nuo šmeižto. AR perspėjo šalį, nežiūrint nuožmaus puolimo, apie antikonstitucinį KLANO egzistavimą. Manau atsakymai į šiuos testus kiekvienam aiškūs ir suprantami.
Šiame kontekste labai svarbus įvairių gyventojų socialinių sluoksnių pilietinis solidarumas. Yra galimybė susiburti, suvienyti jėgas, nežiūrint kai kurių neesminių skirtumų, ir pakviesti tokį žmogų kandidatuoti bei padėti jam tai padaryti be pinigų, t.y. Neįsipareigojant oligarcham. Tik taip mes galime turėti Prezidentą, kuris dirbs Lietuvos žmonėms.
Algimantas Matulevičius yra Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
