Visiškai sutinku su Jūsų nuomone.

Paulauskai baik drebėti, eik dirbti.

Vis daugiau pasimato atvejų, kai prabundama po demagoginių hipnozinių užkalbėjimų. Dabar jau net tarp kariškių, kurie nenori eiti "atostogų"...Jau pasirodė informacija, kad Pskovo ir Riazanės divizijų desantininkai atsisako kautis Donbase. Keistai atrodo, kai Rusijos imperijoje vis giliau kasama po savimi duobė, kurią, pasiekus tam tikrą gylį, gali telikti tik ją užversti. Toks paranojiškas imperinio režimo blaškymasis rodo, kad jo galas artėja. Režimo kraujas ir fantazijos yra tik priemonės tikslui pasiekti. Gintautas Mažeikis (pas delfistus) apie tas priemones pasisakė, mano supratimu, labai taikliai. Verta pamąstyti ir apie konkrečius tikslus. Kad ir koks autoritarizmas būtų kuriamas Rusijoje, jis turi ne tik "neocaro" siekius su šlykštaus melo proveržiais, bet ir jo aplinką, kuri siekia turėti savo asmeninės ar grupinės naudos. Pastarąją nuo asmeninės sunku būtų atskirti. Absoliuti valdžia visada yra didžiausias demokratijos priešas. Kai tokios valdžios rankose sukaupta politinė ir ekonominė galia, monstrinės grimasos tampa pavojingos ne tik Rusijai, bet ir visam likusiam pasauliui. Radę daug prasmingų palyginimų tarp fašizmo ir komunizmo, dorai nespėjome net pastebėti, kaip iš to "komunizmo" gimė XXI -o amžiaus neofašizmas, kuris palaipsniui artėja prie Šiaurės Korėjos varianto. Konkrečiu Rusijos atveju vis labiau iškyla mafijinio oligarchinio klano reikšmė, kuris remiasi amoralumu siekiant naujų milijardų ir dar daugiau politinių galių tuos turtus apginti. Kad ir kiek kalbėtumėm apie visokias šlykščias tokių siekių teorijos, jos tik priemonės turtams ir galioms sukaupti, o visi kurie parodo nepasitenkinimą tuo, nušluojami nuo kelio. Kai nepasitenkinimas "apačių" taps toks, kad valdžios "viršūnėlės" nebepajėgs jo nuslopinti, tada liaudis paims kastuvą ir tą duobę su jos turiniu užpils.