Pirmadienį po pietų iš Lenkijos lėktuvu parskridusi Lietuvos moterų rinktinė nebuvo geriausios nuotaikos. Septintą vietą Europos čempionate užėmusios lietuvės neįvykdė kelto tikslo – patekti į pajėgiausiųjų penketą ir turėti galimybę kautis atrankos į 2012 metų olimpiadą turnyre.
„Labai gerai, – paklaustas, kaip vertina auklėtinių pasirodymą, kalbėjo mūsų šalies nacionalinės komandos strategas Algirdas Paulauskas. – Tikslo nepasiekėme, žaidėme gerai, o medalis turi dvi puses. Bygdoščius ir Lodzė. Turbūt esame vienintelė komanda, laimėjusi prieš čempionėmis tapusias ruses ir vicečempiones turkes. Pritrūko jėgų ir truputį sėkmės.“
– Ar ši rinktinė turi ateitį? – gausiai Vilniaus oro uoste susirinkę žurnalistai paklausė A. Paulauską.
– Pasakysiu ne savais žodžiais. Kažką pacituosiu. Armėnijoje sakoma, kad kol gyva nors viena armėnė motina, nebus vaikų namų. Kol yra Lietuva, bus moterų krepšinis.
– Kai kurie ekspertai sako, kad lietuvės nemoka veržtis, varytis kamuolį...
– Norėčiau pažiūrėti į tą ekspertą, kaip jis moka veržtis, ar jis iš viso moka varytis kamuolį. Niekas nematė, kaip mums teisėjavo rungtynėse su Juodkalnija. Niekas nesupranta šito dalyko. Marina Solopova ranka į „orą pataikė“ ir ji lūžo. Aš irgi moku mašiną vairuoti, bet nepasakysiu, kad esu garvežio vairuotojas...
– Emocijos verda vis dar?
– Gal nurims po metų, o gal visą gyvenimą nenurims. Turėjome gerą šansą patekti į olimpiadą. Buvome gera komanda ir buvome verti to dalyko. Susitaikyti su tuo reikės.
– Guodžia mintis, kad ateinantį sezoną treniruosite kai kurias Europos čempiones Jekaterinburgo UGMK ekipoje?
– Niekada nebuvau arogantiškas ir nebūsiu. Man gyvenime toks šansas pasitaikė ir mėginsiu juo pasinaudoti. Man buvo didelė garbė ir atsakomybė treniruoti ir Lietuvos moterų rinktinę.
– Buvo?
– O todėl, kad gali dar būti (šypsosi). Ne aš spręsiu. Jeigu pasakys, kad esu reikalingas, niekada neatsisakysiu ir toliau treniruoti rinktinę. Skirtingai nei po 2007 metų Europos čempionato.
Viena iš Lietuvos rinktinės senbuvių Rima Valentienė kalbėjo, kad krepšininkės kovojo ir padarė viską: „Noriu padėkoti komandai, nes komanda išlikome iki pat galo. Nesipykome, nesibarėme, stengėmės dirbti ir atidavėme visas jėgas. Galbūt todėl negaila nė vienos dienos, kurią praleidome Lenkijoje.“
– Minėjote prieš čempionatą, kad pasirengusios ir galite jau žaisti. Galbūt „perdegėte“?
– Nebuvo taip, kad pasirengėme per anksti. Niekada nesi pakankamai pasirengęs. Manau, kad truputį sportinės sėkmės pritrūko.
– Gal guodžia faktas, kad įveikėte Europos čempionėmis tapusias ruses?
– Neguodžia. Visos stipriausios aštuonios rinktinės labai geros. Kam pasisekė, tas pateko į pajėgiausiųjų ketvertą. Nenuvertinu mūsų komandos. Manau, kad ji labai gera – tiek treneriai, tiek kolektyvas. Lietuva dar parodys, ko jis verta.
– Kitais metais vilksitės Lietuvos rinktinės marškinėlius?
– Aš labai myliu savo darbą, bet niekada neplanuoju, kas bus po metų. Pagyvensime, pamatysime, svarbu, kad sveikata būtų gera.
