Tai, jog Rusijos politika, oficialiai skatindama nesidairyti į praeitį, išnaudoja istorines manipuliacijas savo interesams, konfliktų kitose šalyse kurstymui ir propagandai, tapo beveik norma. Po “Balse.lt” pasirodžiusių publikacijų (čia ir čia) šia tema, mintimis panoro pasidalinti Lietuvos istorijos instituto vadovas, prof. Alvydas Nikžentaitis.
- „Palikim istoriją istorikams“, – taip dažnai sako Maskvos interesų gynėjai, jei prisimenama okupacijos padaryta žala ar kalbama apie patį Baltijos šalių okupacijos faktą. Tačiau, kaip rodo ir Estijos įvykiai, siekdama savo tikslų Kremliaus vadovybė pati nevengia griebtis istorinių argumentų ir abejotinos vertės interpretacijų. Ką apie istorijos ir politikos santykį manote jūs, profesoriau?
- Po antro pasaulinio karo raginti palikti istoriją istorikams buvo populiaru. Dabar nuostatos pasikeitė. Atsirado tarpdisciplininiai dalykai: kultūrinė atmintis arba istorinė kultūra. Jos objektas – atsakyti, kaip elgtis su praeitim taip, kad visuomenę tai integruotų, ir kaip elgtis, kad formuotų naują visuomenę. Ši permaina Vakarų istoriografijoje ir supratime įvyko maždaug devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Kultūrinės atminties arba istorijos panaudojimo politikoje, jei jis korektiškas, gali būti ir naudingas bei pozityvus. Tačiau gali turėti ir labai žiaurių padarinių. Kuriant kultūrinę atmintį, galima sukurti tautos priešo įvaizdį.
Tarptautiniai santykiai taip pat neišvengia istorinių manipuliacijų poveikio. Antai, istorinės interpretacijos labai realiai pablogino Lenkijos ir Vokietijos santykius.
- Europos Sąjunga – derybose dėl narystės – ir Turkijai primena istorinius klausimus.
- Taip. Bet kalbam apie kitą šalį ir apie dalykus, kurie svarbūs mums – Baltijos šalių ir Rusijos santykius.
Po garsiojo II-ojo pasaulinio karo 60-mečio minėjimo Maskvoje, vis labiau ėmė ryškėti tendencija, jog Kremliaus propaganda dergia Baltijos šalis kaip „fašistus, žudikus ir žydšaudžius“.
Turiu vieną įdomią knygą, išleistą labai „garsioj“ leidykloj, už kurios slypi vienas iš Maskvos propagandos strategų – S. Kolerovas. „Tragedija Litvy 1941-1944 gody“. Tai viena iš knygų Baltijos šalims, ir jos pagrindinė mintis – kokie žiaurūs lietuviai ir kaip jie šaudė žydus. Pažymėtina, kad neparašyta, kas ją sudarė. Tokie propagandiniai darbeliai lieka be parašo. Kas per „dokumentai“ pateikti? Ogi visokių KGB-istų atsiminimai.
Pamatęs „Balse.lt“ straipsnį apie tai, kaip Kremlius naudoja „žydų klausimą“ savo propagandai, pamaniau, kad užčiuopta jautri ir svarbi tema. Terpė kurstymui yra palanki, nes bet kokį straipsnį, kur minimi žydai, interneto portaluose lydi bjaurūs komentarai ir isterijos banga.
- Teko šnekėti su Lietuvos žydų bendruomenės žmonėmis. Jie patys ne kartą sakė, jog yra lojalūs Lietuvos Respublikai ir visada taip elgėsi. Visada rėmė euroatlantinę Lietuvos kryptį ir dabar pabrėžtinai stengiasi nepolitizuoti ir neaštrinti žydų nuosavybės grąžinimo reikalų. Pasak jų, Lietuvoje pakanka vieno kito aršaus Efraimo Zurofo pareiškimo ir visas jų darbas mėginant įrodyti savo lojalumą nueina perniek.
- Taip. Turim, deja, vientisą žydo įvaizdį. Pagal ekstremistų pareiškimus sprendžiam apie visus.
- Ar E. Zurofo pareiškimus laikytumėte ekstremistiniais?
- Taip – E. Zurofą laikau ekstremistu. Mes per juos nepamatome kito konflikto. Tarp žydų ortodoksų ir likusios žydų visuomenės dalies vyksta aršūs konfliktai. Ortodoksai įtakingi, bet yra mažuma net Izraelyje.
- Nacionalinio transliuotojo laidoje „Savaitė“, kur vienos keliolikos Kauno žydų religinės organizacijos vadovas koneveikė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininką Simoną Alperavičių, buvo teigiama, jog patarėte S. Alperavičiui grąžinti ordiną, nes jis buvo kažkada 1949 m. parašęs nelabai teigiamą brošiūrą apie Lietuvą?
- Ne. Tai netiesa. Mano mintis buvo visai kitokia. Aš nesijaučiu esąs tiek galingas, kad patarinėčiau šalies vadovui, ką kam duoti ir atimti. Tiesiog aš apgailestavau, kad Lietuvoje praleista galimybė įvykdyti normalią liustraciją. S. Alperavičius čia niekuo dėtas.
- Manot, kad liustracijos galimybė praleista?
- Manau – taip. Pažiūrėkime į Lenkiją, kuri nuėjo radikalios pavėluotos liustracijos keliu ir dabar turi rimtų konstitucinių problemų. Reikalas tas, kad 1991-1992 metais Virgilijaus Čepaičio ruošti įstatymų projektai – gan radikalūs – nebuvo priimti. Dabar tam neužtektų politinės valios, o tie sprendimai, kurie siūlomi, problemų nesprendžia. Kokia prasmė kabinėtis prie S. Alperavičiaus, jei tas pats Algirdas Brazauskas buvo ir mūsų prezidentu, ir premjeru. Galima kalbėti apie KGB rezervistus, bet prisiminkim, kas gaudavo ataskaitas iš Lietuvos KGB. Tas pats LKP Centrinis komitetas. Jei neliustravome A. M. Brazausko, tai kodėl turime labiau kaltais laikyti kažkokius rezervininkus ar tuo labiau kažką kažkada parašiusį, jokių valstybės postų neužimantį S. Alperavičių?
- Manote, kad jo puolimas taip pat gali būti naudingas nedraugiškoms Lietuvai jėgoms?
- Manau, kad taip. Jei jau kalbėsime apie tai, kas ką parašė, tai dera prisiminti ir mokslo pasaulį. Neįvykus liustracijai, buvo vykdoma vadinamoji „nostrifikacija“. Ji tęsėsi ir iki pat 1995 m., bet per jos filtrą praėjo net tokie darbai kaip „Komunistų partijos vaidmuo kuriant Lietuvos teatrą.“ Ir tai ne 1949 m., o nepriklausomybės laikai.
Manau, kad ir artėjantis žydų turto grąžinimo klausimas gali virsti politinių manipuliacijų objektu. To požymių jau yra.
- Tai kokie receptai? Ką turi padaryti mūsų politikai, kad „žydų klausimu“ Lietuva nebūtų diskredituojama?
- Manau, jog A. M. Brazauskas savo atsiprašymu Knesete ir kiti Lietuvos politikai padarė beveik viską, ką galėjo. Tame atsiprašyme (nors ką tik lyg ir negatyviai minėjau A. M. Brazauską) neįžvelgiu nieko gėdingo ar blogo. Tai, kad lietuviai dalyvavo žydų žudyme, yra, deja, faktas. Beje, daugiausiai žydai buvo žudomi tose teritorijose, kurias, prieš ateinant naciams, buvo užėmusi Raudonoji Armija. Tai rodo, jog žmonių sąmonėje mitas apie žydus, kaip priešus, užsifiksavo.
- Ar taip nenuklysime į dviejų genocidų teoriją?
- Ne. Tos teorijos niekada nepalaikiau. Lietuvos piliečiai žudė kitus piliečius etniniu pagrindu ir tai yra liūdna tiesa.
Mums labai svarbu suvokti tokio reiškinio priežastį ir apsispręsti, kaip elgtis toliau. Stereotipus ir jų sukuriamą priešo įvaizdį ne visada galima įveikti žinojimu. Todėl neaišku, ar mums tinka vokiškas kelias, kai praeities žaizdos nuolat draskomos, ir to pagrindu vykdomas auklėjamasis darbas. Yra ir kitas kelias. Pavadinčiau jį – daline švelnia amnezija. Jį galima būtų taikyti ir liustracijos, ir žydų temai.
Reikalas tas, kad radikalus tų klausimų kėlimas dabar labiau išprovokuoja visokią isteriją nei sutaiko. Tie klausimai aktualūs visiems. Lietuva – jokia išimtis.
- Jei kalbame apie antisemitizmą kaip reiškinį, tai ne taip seniai atlikti tyrimai parodė, jog panašių stereotipų apie žydus pastaraisiais metais daugėja ne tik Lietuvoje. Jie vėl plinta net Vakarų Europoje. Kuo ypatinga Lietuva?
- Teisingai. Beje, prisimenant net amžiaus pradžią, Prancūzijoje antisemitizmas buvo kur kas labiau iškerojęs nei Vokietijoje. Tik šitai neturėjo tokių radikalių padarinių.
Lietuvos atvejis ypatingas tuo, kad, kaip rodo ir mano minėta knygutė, ir puolama lojali Lietuvai, vengianti radikalizmo Lietuvos žydų bendruomenė, „žydų klausimu Lietuvą dergti, kurstyti ir provokuoti mėgina suinteresuotos jėgos Kremliuje“.
-Ar kažkas panašaus yra ir žydų kapinių istorijoje?
- Šis klausimas irgi gali būti išnaudojamas niekinant Lietuvos įvaizdį. Taip, visų pirma, galima sukelti konfliktą tarp Lietuvos ir svarbiausių sąjungininkių – Jungtinių Amerikos Valstijų.
JAV gina savo piliečių interesus ir įvardija konkrečius objektus, kuriuos laiko saugotinu, joms svarbiu kultūros paveldu. Jei mes (tame tarpe ir Lietuvos istorijos institutas) nebūtume to supratę, nebūtume dabar įsileidę tarptautinių ekspertų, konfliktas tik gilėtų. JAV anksčiau ar vėliau šito išsireikalautų, o pasaulyje kai kas ištrimituotų žinią, jog Lietuvos mokslininkai ir ekspertai niekam tikę arba linkę slėpti tiesą.
Apskritai, klausimas daug platesnis negu viena statyba ir su ja susiję interesai. Tai mūsų paveldosaugos ligos ir bėdos – korupciniai dalykai ir pan. Politizuoti ir išnaudoti kiršinimui galima ir šitą temą.
- Oponentai teigia, jo atvykusi komisija sudaryta iš rabinų?
- Nesąmonė. Dauguma ten – užsienio universitetų mokslininkai. Na, buvo ir du rabinai. Vientisas žydo įvaizdis, apie kurį kalbėjau, sukuria psichologinę būseną, kai pamačius rabiną apskritai ima vaidentis nebūti dalykai.
Kalbino Tomas Čyvas
