Mokslo pasaulyje žmonių ir gyvūnų naudojimas eksperimentuose yra labai svarbus, bet kartais, tam kad viskas būtų padaryta teisingai, tiesiog reikia eksperimentuoti su savimi. Būtent apie taip mąsčiusius 10 mokslininkų šįkart nori papasakoti Listverse.com.
5. Pirmasis tikrasis hipis
Albertas Hofmanas tikrai galėtų gauti apdovanojimą už labiausiai haliucinogeninį eksperimentą su savimi. Tai nutiko mokslininkui bandant medicinoje pritaikyti skalses. Dauguma žmonių žino, kad skalsė yra parazitinis grybas, randamas ant rugių, kuris nulėmė daug isterijų priepuolių tokių kaip Pont-Saint-Esprit fenomenas arba Salemo raganų teismai. Per savo tyrimus jis susidūrė su lizergo rūgšties dietilamidu arba LSD. Pirmą kartą į haliucinacinę kelionę mokslininkas iškeliavo netyčia medžiagai patekus ant jo pirštų galiukų.
A. Hofmanas savo kelionę aprašė kaip “paženklintą ryškiu neramumu susijungusiu su lengvu svaiguliu. Namuose atsiguliau ir pasinėriau į gana malonią apsvaigimą primenančią būseną, kurią charakterizavo ypatingai stimuliuojama fantazija…Mačiau daugybę fantastinių vaizdinių, neįprastų figūrų, padabintų ryškiomis, kaleidoskopinėmis spalvomis”.
Jo garsiausioji ir pirmoji sąmoninga haliucinogeninė kelionė (1943 metais) dabar žinoma kaip „važiavimo dviračiu diena“. Jis pasirengė stebėti LSD poveikį ir suvartojo 250 mikrogramų dozę. Važiuodamas iš laboratorijos į namus dviračiu jis patyrė daug ryškių ir įspūdingų haliucinacijų. Mokslininkas taip pat išrado daug kitų psichodelinių medžiagų, kurios hipių dešimtmetį pavertė nuostabiu. Nepaisant to, kad vartojo LSD ir daugelį kitų psichodelinių medžiagų, mokslininkas sulaukė net 102 metų amžiaus (mirė 2008).
4. Giovannis Grassis
Giovannis Grassis buvo italų gydytojas, besidomintis parazitologija ir zoologija. Savo ekstremaliausią eksperimentą jis sugalvojo atlikdamas autopsiją vyriškio, kurio žarnos buvo pilnos apvaliųjų kirmėlių. Mokslo vardan G. Grassi nusprendė praryti keletą šių kirmėlių kiaušinėlių, kad galėtų vertinti kirmėlių gyvenimo ciklą ir užsikrėtimo būdus. Mokslininkas lavono išmatose pririnko kiaušinėlių ir laikė juos specialiame skystyje, kad jie išliktų gyvi.
Kad būtų tikras, jog jis nėra užsikrėtęs, mokslininkas savo išmatas per mikroskopą tyrė beveik metus. Kai tik galėjo tai patvirtinti, jis iš karto prarijo kiaušinėlius. Apytiksliai po mėnesio G. Grassis ėmė justi diskomfortą dėl jame apsigyvenusių parazitų. Tada jis taip pat lengvai sugebėjo parazitus išnaikinti su specialiais iš žolelių pagamintais vaistais. Ši “mada” paplito universitetuose – mokslininkai ir studentai, prariję kiaušinėlius, savyje išaugindavo kirmėles iki 1,8 metro ilgio.
3. Tikras žmogus voras
Allanas Blairas, žinomas kaip „tikras žmogus-voras“ garsėjo savo tyrimais ir eksperimentais entomologijos ir toksikologijos srityse. Nors beveik 12 metų iki jo kitas mokslininkas buvo atlikęs panašų eksperimentą, pats A. Blairas norėjo patirti juodosios našlės įkandimo efektus. Jis paprašė asistentų, kad jie įsiutintų vorę ir prieš įkandimą jai dvi savaites neduotų maisto.
Per bandymą mokslininkas leido juodajai našlei kąsti jam 10 sekundžių – tai pakankamai laiko, kad visi vorės nuodai patektų jam į kūną. Jis pastebėjo, kad įkandimas priminė adatos dūrį, o laikui bėgant nuo įkandimo vietos ėmė plisti karščio pojūtis. Įkandimas buvo toks mažytis, kad jį buvo sunku pamatyti, bet aplink jo vietą oda pabalo, o visas pirštas raudonavo. Netrukus mokslininkas kad ne tik tvinkčiojo pirštas, bet ir nutirpo visa ranka. Nuodams keliaujant per limfinę sistemą mokslininkas jautė skausmą įvairiose kūno vietose. Žaizda ėmė tinti ir A. Blairas buvo nugabentas į ligoninę. Nuo skausmo jis beveik nebegalėjo šnekėti ir kvėpuoti, jį ištiko šokas.
Vienu metu siekiant sumažinti skausmą, kuris truko tris dienas, jam buvo leidžiamas morfinas. Kančios, kurias ištvėrė mokslininkams, parodė daktarams pagrindinius simptomus, kurie pasireiškia įkandus juodajai našlei ir leido kur kas lengviau identifikuoti vorės aukas. Simptomai taip pat parodė, kaip vorės nuodai paveikia kūną. Mokslininko kančių dėka, teigusieji, kad juodoji našlė nepavojinga, keitė savo požiūrį. A. Blairas po eksperimento pasveiko, bet antrajame tokiame eksperimente, skirtame rezultatų verifikacijai, dalyvauti nesutiko.
2. Skaudės tik truputį
Augustas Bieras buvo vokiečių chirurgas, kuris pirmasis atliko operaciją naudodamas stuburo anesteziją. Ši anestezija turėjo tikti tiems, kurie patirdavo sunkius bendrosios anestezijos efektus. Tuo metu stuburo anestezija reiškė, jog kokainas buvo sušvirkščiamas į paciento stuburo smegenis – taiga, pacientas nebejausdavo skausmo, bet išlikdavo sąmoningas. Chirurgas taip operavo šešis pacientus, o tuomet nusprendė pats išbandyti šį metodą ant savęs.
Po operacijų pacientai skųsdavosi pykinimu, vėmimu, galvos, kojų ir nugaros skausmais. A. Bierui jo asistentas Augustas Hildebrandtas turėjo suleisti aneztezinio skysčio, tačiau švirkštui netiko adata ir didelė dalis skysčio išsiliejo. Po poros valandų pats mokslininkas pabandė tą patį eksperimentą pakartoti su savo asistentu. Šį kartą anestzija gerai suveikė ir A. Hildebrandtas netrukus nebejautė kojų ir nebegalėjo judėti. A. Bieras skausmo malšinimą patikrino nelabai subtiliu būdu: jis asistentą apspardė, talžė su geležiniu plaktuku, degino cigarais, rovė plaukus ir net smūgiavo žemiau juostos.
Asistentas nieko nejautė, tad, eksperimentas laikytas pavykusiu. Vėliau, kai baigėsi preparato poveikis, abu vyrai patyrė visus šalutinius efektus, apie kuriuos pasakojo kiti pacientai.
1. Josephas Barcroftas tiria dujas
Baigęs Kembridžo universitetą ir jau dirbdamas mokslininku J. Barcroftas labai domėjosi deguonimi kraujyje. Norėdamas užbaigti savo tyrimą, jis pasiryžo eksperimentams, kurie jam leido išbandyti savo fizinės ir psichines ribas. Viename pirmųjų savo eksperimentų, kuomet jis tyrė pavojingas dujas (naudotos kaip uždusimą sukeliantis cheminis ginklas Antrojo pasaulinio karo metu), mokslininkas nusprendė užsidaryti į kambarį, pilną vandenilio cianido dujų 10-čiai minučių.
Kito eksperimento metu, J. Barcroftas užsidarė stiklinėje kameroje su mažai deguonies tam, kad išsiaiškintų, kiek mažiausiai deguonies reikia žmogui palaikyti gyvybę. Beveik savaitę jis gyveno sąlygomis, prilygstančiomis toms, kurios ura 4,6 tūkst. metrų aukštyje; per tą laiką pamėlynavo visas jo kūnas. Savo paskutiniame ir drastiškiausiame eksperimente mokslininkas nuogas užsirakino šaldymo kambaryje tam, kad išsiaiškintų šalčio poveikį mąstymui. J. Barcroftas ištyrė, kad tam tikru momentu, kuriame asmuo dėl hipotermijos jau priartėja prie mirties, kūnas pradeda jausti nebe šaltį, o šilumą. Mokslininkas galėjo palikti kambarį bet kuriuo momentu, bet jis pasirinko pasilikti ten iki sąmonės praradimo ir jį turėjo gelbėti jo asistentas.
