Neišvengiamai artėjant rinkimų į savivaldybių tarybas datai, vis garsiau žymūs Lietuvos politikai ragina piliečius eiti balsuoti. Būtent eiti. Tikriausiai intuityviai jaučia, kad šie rinkimai bus įspūdingi rekordiškai mažu rinkėjų aktyvumu. Be abejonės, bus pateiktas visas spektras tokio reiškinio priežasčių.
Tačiau nereikia būti politologu, kad galėtum įžvelgti gana paprastą dalyką: žmonės nenori eiti rinkti to, ko jie neatpažįsta, nenori rinkti tų, kuriais jie netiki. O neatpažįsta todėl, kad visos partijos vienodai pasipuošusios gražiais pažadais ir retorika, išdidžia laikysena. Vadinasi, politikams turėtų būti aišku ką reiktų daryti, kad prisiviliotų rinkėjus prie balsadėžių – reiktų nusimesti visus „papuošalus“ ir stoti prieš rinkėją tikrąja savo esybe, savo tikru veidu – ideologija. Ypatingai daug tokių „papuošalų“ užsidedama prieš kiekvienus rinkimus: liberalai prisimena skurstančius ir ima postringauti apie įvairiapusės gerovės kūrimą eiliniams piliečiams. Socialliberalai pasivadina centristais ir stengiasi įtikti tiems, kurie laikosi neutraliteto principo. Liberaldemokratai ar Darbo partija mini esamas bei būsimas problemas ir su įspūdingai neįtikėtinu pasitikėjimu įsipareigoja jas visas išspręsti. Tik, tiesa, pastarieji tų savo konkrečių dar 2004 m. visiems įkaltų skaičių jau nebemini. Valdantieji netgi iškilmingą viešą susitarimą pasirašo, atseit, kalbėkim ką norim tik nekritikuokim vienas kito. Na gal užteks apie „papuošalus“. Dabar – apie esybę.
Mažų mažiausiai keista klausyti žinomų politikų kalbų apie tai, kad savivaldoje nesvarbu ideologija, nesvarbu ar esi kairysis, ar dešinysis, svarbu gera komanda. Po tokių kalbų nereikia stebėtis, kad rinkėjų nebelieka, nes jų logika labai suprantama: jei visos partijos vienodos – jokio skirtumo kas toje valdžioje atsidurs, todėl rinkimai – tik bereikalingas formalumas. Taigi, tikram politikui ideologijų neigimas – akivaizdi savižudybė. Jei kas jau spėjo pamiršti kokią reikšmę savivaldoje gali turėti ideologija, reiktų priminti, kad, pavyzdžiui, tikras kairysis niekada neprivatizuotų miesto centre esančios autobusų stoties tam, kad po to ją nuomotųsi iš naujojo savininko. Tikras kairysis neleistų statyti miesto centre visą parą veikiančio prekybos monstro, nes pirmiausia galvotų apie smulkius prekybininkus ir gyventojų ramybę. Tikras kairysis neprivatizuotų sveikatos centrų, mokyklų ir visko to kas dar liko neprivatizuota – to, kuo laisvai galėtų naudotis vietos bendruomenės gyventojai. Neprivatizuotų ir komunalinių paslaugų įmonių, jei nuo to išauga tik paslaugų kaina, bet kokybė nepagerėja.
Tikroji politinių organizacijų esybė – tai jų ideologija, kuri šiandien taip nemadinga ir nepageidaujama tarp Lietuvos politikos elito. Kuomet, partijos apsispręs dėl savo ideologinės pakraipos ir įvardins tikruosius veiklos prioritetus, tuomet ir žmonės supras, kad galima rinktis ne pagal politiko grožį ar papuošalų kiekį, o pagal tokius kriterijus, kuriuos seniai naudoja savo apsisprendime visi laisvi laisvų šalių piliečiai. Jie renkasi pagal savo pažiūras, įsitikinimus ir viziją. Kada politikai pademonstruos savo ideologinį tapatumą, valstybės vizijos matymą, kada įrodys žmonėms savo tikslų ir priemonių reikšmę visuomenei, tuomet ir piliečiai supras, kad politika – tai ne kokia specifinė verslo rūšis, kad savivaldybės taryba – tai ne ūkininkų aktyvas mokantis pigiai pirkti ir brangiai par(si)duoti, ir kad tai – ne „gera komanda“ be triukšmo ir ginčų pritarianti „gero draugo“ siūlymams.
Žmonės yra supratingi ir pokyčius politikoje pajustų labai greitai. Pajutę, taptų tikrais piliečiais ir aktyviais rinkėjais, be ypatingo raginimo, nes žinotų, kad turi pasirinkimo spektrą, o ne beformę daugiaveidę politikų makalynę. O kuomet atsiras pasitikėjimas savo valstybe, išsispręs ir daugelis šiandien neišsprendžiamų problemų tokių kaip emigracija ir t.t. Tik gaila, kad iš priešrinkiminių politikų kalbų aišku, kad piliečiai iki vasario 25 d. suprasti to dar negalės.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
